Leitenantas Williamas Calley pateikė kaltinimus už „My Lai“ žudynes

Leitenantas Williamas Calley pateikė kaltinimus už „My Lai“ žudynes


We are searching data for your request:

Forums and discussions:
Manuals and reference books:
Data from registers:
Wait the end of the search in all databases.
Upon completion, a link will appear to access the found materials.

Leitenantas Calley, būrio vadas Charlie kuopoje, 1 -o bataliono, 20 -ojo pėstininkų, 11 -osios pėstininkų brigados (lengvosios) 23 -osios (amerikiečių) divizijos, vedė savo vyrus žudant vietnamiečių civilius, įskaitant moteris ir vaikus, adresu My Lai 4 , kaimų grupė, sudariusi Son My kaimą Son Tinh rajone, Quang Ngai provincijoje, I korpuso taktinės zonos pakrantės žemumoje, 1968 m. kovo 16 d. Wheeler/Wallowa (nuo 1967 m. Lapkričio iki 1968 m. Lapkričio mėn.).

Ieškodamas 48 -ojo Viet Kongo (VC) vietinių pajėgų bataliono, padalinys pateko į Son My kaimą, tačiau rado tik moteris, vaikus ir senukus. Nusivylę neatsakytais nuostoliais dėl snaiperių ir minų, kareiviai išliejo pyktį ant kaimo gyventojų, be išlygų šaudydami į žmones, kai jie bėgo iš savo trobų, ir sistemingai suapvalino išgyvenusius, neva juos nuvedę į netoliese esantį griovį, kur jiems buvo įvykdyta mirties bausmė.

Pranešama, kad žudymas buvo sustabdytas tik tada, kai karinis karininkas Hugh Thompsonas, aviacijos žvalgybinis sraigtasparnio pilotas, nusileido savo sraigtasparniu tarp amerikiečių ir bėgančių Pietų vietnamiečių, susidūrė su kareiviais ir neleido jiems imtis tolesnių veiksmų prieš kaimo gyventojus. Vėliau incidentas buvo užmaskuotas, tačiau galiausiai paaiškėjo po metų.

SKAITYTI DAUGIAU: Kaip armijos prisidengimas dar labiau pablogino mano Lai žudynes

Armijos tyrimo taryba, kuriai vadovavo generolas leitenantas Williamas Peersas, ištyrė žudynes ir parengė 30 asmenų, žinančių apie žiaurumą, sąrašą, tačiau tik 14, įskaitant Calley ir jo kuopos vadą kapitoną Ernestą Mediną, buvo apkaltinti nusikaltimais. . Galiausiai visi jų kaltinimai buvo atmesti arba karo teismai juos išteisino, išskyrus Calley, kurio būrys tariamai nužudė 200 nekaltų. Jis buvo pripažintas kaltu asmeniškai nužudęs 22 civilius ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos, tačiau Karinės apeliacinės instancijos teismas jo bausmę sumažino iki 20 metų, o kariuomenės sekretorius dar sumažino iki 10 metų. Didžioji visuomenės dalis buvo paskelbta „atpirkimo ožiu“, 1974 m. Prezidentas Richardas Nixonas lygtinai atleido Calley, atlikęs maždaug trečdalį 10 metų bausmės.


Leitenantas Williamas Calley pateikė kaltinimus už „My Lai“ žudynes - ISTORIJA

MP3 failas
Šiandien, 1969 m., JAV kariuomenės leitenantas Williamas Calley buvo apkaltintas šešiais iš anksto apgalvotais nužudymais už vaidmenį, kurį jis vadins „My Lai“ žudynėmis. Calley, kaip būrio lygio vado, veiksmai Vietnamo karo metu padėtų pasipildyti degalais Jungtinėse Valstijose degančioms prieškarinėms ugnims ir įžiebtų daugelio, kurie iki tol nedalyvavo diskusijose dėl karo, aistras.

Mano Lai buvo kaimelis, esantis Pietų Vietnamo Quang Ngai provincijoje. Tai buvo žinoma Viet Kongo veiklos židinys, todėl ši sritis dažnai buvo oro antskrydžių ir artilerijos apšaudymų taikinys. Per „Tet“ puolimą 1968 m. Vietas Kongas atliko keletą operacijų provincijoje, o paskui dingo, atrodė, į tuščią orą. JAV kariuomenės žvalgyba manė, kad Viet Kongo pajėgos prisiglaudė My Lai ir dar keliose netoliese esančiose gyvenvietėse, todėl armija suplanavo Kovo 16 -osios puolimą rajone.

Čarlio kuopa, 1 -asis batalionas, 20 -asis pėstininkų pulkas, 11 -oji brigada, Amerikos divizija buvo vienas iš padalinių, kurie buvo planuojami dalyvauti puolime. Vienam iš kompanijos būrių vadovavo leitenantas Williamas Calley, kuriam buvo duotas įsakymas sunaikinti kaimelį, kai jis bus išvalytas nuo Viet Kongo kareivių ir užuojautos. Buvo tikima, kad visi nekalti civiliai iš gyvenvietės išeis iki 7 val.

1968 m. Kovo 16 d. Calley ir jo vyrai nerado Viet Kongo mano Lai, nusivylę vietinių gyventojų nebendradarbiavimu ir kolegų būrio narių praradimu VC veiklai rajone, kai kurie kareiviai pradėjo žuvo visi, ką galėjo rasti kaime: vyrai, moterys ir vaikai. Kai kurie buvo suvaryti į netoliese esančias apkasus ir apšaudyti automatiniais ginklais. Nors tikslus aukų skaičius niekada nebus žinomas, šaltiniai nurodo 347–504 aukas.

Karininkas Hugh Thompsonas skrido virš kaimelio kariuomenės sraigtasparniu OH-23, kur matė žudynes savo akimis. Jis nusileido tarp amerikiečių kareivių ir civilių grupių ir pasakė susirinkusiems pareigūnams, kad apšaudys bet kurį amerikietį, užpuolusį civilį. Tada jis pranešė apie įvykį, o po to pėstininkai gavo įsakymą nutraukti ugnį šioje srityje.

Žudynės „My Lai“ greičiausiai būtų buvę nepraneštos ir nenubaustos, jei nebūtų buvęs laiškas, kurį 1969 m. Kovo mėn., Praėjus metams po incidento, gautų prezidentas Nixonas, Jungtiniai štabo viršininkai ir Kongreso nariai. Laišką parašė Ronas Ridenhouras, kuris, būdamas Vietname, sužinojo apie „My Lai“ naudojimą. Jis kalbėjosi su „Charlie Company“ nariais, kai kurie iš jų lengvai prisipažino dalyvavę tos dienos renginiuose.

Taigi 1969 m. Rugsėjo 5 d. Leitenantas Calley buvo apkaltintas šešiais tyčiniais nužudymais. 25 kiti pareigūnai ir į tarnybą įtraukti vyrai galiausiai bus apkaltinti įvairiais nusikaltimais, dauguma kaltinimų bus panaikinti. Calley buvo vienintelis kareivis, nuteistas už nusikaltimą, susijusį su „My Lai“. Trejus su puse metų jis tarnavo namų arešte pareigūnų patalpose Fort Benning, Džordžijoje, o federalinis teisėjas liepė jį paleisti.

Calley gynyba buvo pagrįsta jo įsitikinimu, kad jis vykdo savo tiesioginio viršininko kapitono Ernesto Medinos nurodymus. Medina buvo išteisinta už bet kokius neteisėtus veiksmus savo paties teismo posėdyje, tačiau dėl šių dviejų teismų sprendimų atsirado tai, kas šiandien vadinama „Medinos standartu“, kuriame teigiama, kad vadovaujantis pareigūnas, nesiimantis veiksmų sustabdyti žmogaus teisių pažeidimus ar karo nusikaltimus, yra baudžiamas. .

William Calley šiandien gyvena Kolumbe, Džordžijoje. Hugh Thompsonas, sraigtasparnio pilotas, padėjęs užbaigti žudynes, mirė šių metų sausį ir buvo palaidotas su visais kariniais pagyrimais. 2004 metais jis buvo apklaustas naujienų laidai „60 minučių“. Paklaustas apie savo jausmus vyrams, įvykdžiusiems žudynes tą dieną 1968 m., Jis atsakė:

„Norėčiau būti pakankamai didelis vyras, kad galėčiau jiems atleisti, bet prisiekiu Dievui, kad negaliu“.


Mano Lai žudynės

Frazė „ieškoti ir sunaikinti“ pastaraisiais metais įgavo tam tikrą popkultūros valiutą, tačiau maždaug 1968 m. Tai buvo įsakymas, ir gyvenimas galėjo priklausyti nuo sėkmingo jo vykdymo.

Tačiau kai 1968 m. Kovo 16 d. Įsakymas buvo išduotas už nedidelio Pietų Vietnamo kaimo, plačiai vadinamo „Mano Lai“ (tikrasis pavadinimas yra „Son My“), rezultatas buvo daug „sunaikinimo“ ir labai mažai „paieškų“. " Gautos žudynės yra vienas iš žemiausių taškų Amerikos istorijoje, čia pat George'as Washingtonas padovanojo vietiniams gyventojams raupų užkrėstas antklodes (išskyrus labiau žmogžudiškas nei genocidines).

Vietnamo karas vyko gerai, ne maloniai, net ir palyginti su tuo, kaip paprastai vyksta karas. Po ypač karštų ir pavojingų poros savaičių „Charlie Company“ kareiviai atvyko į „My Lai“. „Charlie Company“ patyrė aukų, o padalinys buvo žinomas dėl savo žiaurios taktikos.

Leitenanto Williamo Calley nurodymu du būriai nuėjo į „My Lai“, ieškodami Viet Kong kovotojų. Remiantis įvairiais pasakojimais, kareiviams buvo siunčiamos aiškiai prieštaringos žinios apie tai, ko tikėtis. Karo teismo liudijimai iš vieno pareigūno parodė, kad kareiviams buvo pasakyta, kad visi kaimo žmonės yra VC kariai ar užjaučiantys, o civiliai išvyko iš miesto.

Nors dėl tikslių aplinkybių, dėl kurių kilo išpuolis, vis dar ginčijamasi, neginčijamas yra karinio manevro rezultatas. Įėję į kaimą kariai pradėjo šaudyti į neginkluotus civilius. Buvo duotas įsakymas išnaikinti trobesius, kuriuose gyveno kaimo žmonės.

Net ir turint ultravioletinę ir paranojišką kovos atmosferą Vietname, galima būtų pagalvoti, kad nužudžiusi porą dešimčių beginklių civilių be jokio pasipriešinimo, bendrovė galėjo sustoti, kad iš naujo įvertintų savo strategiją-nužudyti visus judančius. Neatsitiko.

Vėlesnėse skerdynėse žuvo vyrai, moterys ir vaikai, įskaitant kūdikius. Meldžiasi vaikai buvo nušauti į pakaušį, pagyvenę vyrai buvo nulaužti durtuvais. Žmonės buvo nušauti ant kelių, nugaros, rankos į orą.

Ne visi kompanijos nariai dalyvavo žudynėse, tačiau pakankamai jų dalyvavo, vadovaujant Calley, kuris, kaip pranešama, pats nušienavo griovyje 60 sugautų civilių, kai jo kareiviai nesutiko su įsakymu. Nors oficiali kariuomenės ataskaita nustatė, kad žudynes iš tikrųjų įvykdė tik apie 10 karių, sunku patikėti galutinai padarytų nuostolių šviesa.

Per kelias valandas žuvo daugiau nei 500 žmonių. Kai kurie lavonai buvo sugadinti. Kai kurios moterys, kurios nebuvo nužudytos, buvo išprievartautos. Kiti kaimo gyventojai buvo mušami ir kankinami. Skerdynių įrodymus filme užfiksavo armijos fotografas, lydintis dalinį, pavadintą Ron Haeberle.

Žudynių pabaigoje kaimo žmonėms į pagalbą atėjo sraigtasparnis. Kariuomenės pilotas, vardu Hugh Thompsonas, nusileido savo amatui tarp kaimo gyventojų ir siautėjusių kareivių, įsakydamas savo šauliui Lawrence'ui Colburnui apšaudyti bet kurį kareivį, kuris ir toliau persekiojo bėgančius kaimo gyventojus. Thompsonas ir Colburnas į įvykio vietą nusiųs dar du sraigtasparnius ir į saugumą išskraidino keliolika kaimo gyventojų. Jie buvo apdovanoti už drąsą. po trisdešimties metų. Sraigtasparnio įgulos vadas Glennas Andreotta taip pat buvo pripažintas už drąsą, tačiau po mirties. Prieš karą jis tapo dar viena Vietnamo auka.

Pasibaigus žudynėms, įvykio vietoje esantys kareiviai stengėsi nuslėpti nužudymus ir sumažino civilių aukų skaičių iki poros dešimčių, o tai buvo pakartota keliuose vėlesniuose oficialiuose pranešimuose. Ir tai greičiausiai būtų pabaiga, išskyrus buvusį GI, pavadintą Ron Ridenhour, kuris praktikavo prarastą rašymo meną savo kongresmenui, išgirdęs iš savo kolegų kareivių baisias žudynes:

"Aš kelis kartus paklausiau" Butcho ", ar visi žmonės buvo nužudyti. Jis sakė manęs, kad tai vyrai, moterys ir vaikai. Jis prisiminė, kad matė mažą berniuką, maždaug trejų ar ketverių metų, stovintį prie tako su šautine žaizda. vienoje rankoje. Berniukas kita ranka gniaužė sužeistą ranką, o tarp pirštų bėgo kraujas. Jis žiūrėjo aplink save šokiruotas ir netikėjęs tuo, ką matė. nesuprantu, kad jis netikėjo tuo, kas vyksta. Tada kapitono RTO (radijo operatorius) į jį paleido 16 (M-16) šautuvo ugnį. “ Gruveris sakė, kad buvo taip blogai, kad vienas iš jo būrio vyrų šovė sau į koją, kad būtų pašalintas iš teritorijos, kad jam nereikėtų dalyvauti skerdynėse. Nors jis to nematė, buvo pasakę žmonių, kuriuos jis laikė patikimais, kad vienas iš kompanijos pareigūnų, antrasis leitenantas Kally (ši rašyba gali būti neteisinga), subūrė kelias kaimo gyventojų grupes (kiekvienoje grupėje yra ne mažiau kaip 20 abiejų lyčių ir įvairaus amžiaus asmenų). Remiantis istorija, Kally tada kulkosvaidžius šaudė iš kiekvienos grupės. Gruveris apskaičiavo, kad kaime gyveno nuo 300 iki 400 žmonių ir kad labai nedaugelis, jei jų buvo, pabėgo. (.)

„Tiksliai nežinau, kas atsitiko„ Pinkville “kaime 1968 m. Kovo mėn., Aš tikrai nežinau, bet esu įsitikinęs, kad tai buvo kažkas labai juodo. Aš vis dar esu negrįžtamai įsitikinęs, kad jei jūs ir aš tikrai tikėkime principais, teisingumu ir kiekvieno žmogaus lygybe, kad ir koks nuolankus būtų prieš įstatymą, kurie yra pats pagrindas, kuriuo grindžiama ši šalis, tada mes turime stengtis toliau plačiai ir viešai tirti šį klausimą kartu su visais Manau, kad tai buvo Winstonas Churchillis, kuris kartą pasakė: „Šalis be sąžinės yra šalis be sielos, o šalis be sielos - šalis, kuri negali išgyventi“. Manau, kad turiu imtis teigiamų veiksmų šiuo klausimu. Tikiuosi, kad nedelsdami pradėsite tyrimą ir informuosite mane apie savo pažangą. Jei negalite, nežinau, kokių kitų veiksmų imtis.

1969 m. Pabaigoje tiriamasis žurnalistas Seymour Hersh viešai paskelbė šią istoriją. Amerikos visuomenėje, kuri jau buvo pavargusi nuo karo, kilo siaubo baimė. Buvo pakviesti šimtai liudininkų. Kaltinimai apėmė žmogžudystę, išžaginimą, sodomiją ir chaosą. Pradiniai tyrėjai rekomendavo 30 baudžiamųjų persekiojimų už žiaurumus ir dar 30 už slėpimą.

Armijai, jau patiriančiai didelį spaudimą dėl savo elgesio Vietname, tie skaičiai nerūpėjo. Vos ketvirtadalis jų matytų teismą. Tik vienas vyras buvo nuteistas už savo veiksmus „My Lai“, skyriaus vadas Williamas Calley. Jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos sunkiais darbais, tačiau didysis humanitaras Richardas M. Nixonas suteikė Calley daug daugiau gailestingumo, kurį leitenantas suteikė My Lai kaimo gyventojams, ir pakeitė bausmę.

„My Lai“ vaizdai ir istorija buvo pagrindinis posūkis visuomenės požiūriui į Vietnamą. Be siaubo dėl žudynių, baudžiamojo persekiojimo procedūra sukėlė amerikiečius iš beveik visų politinio spektro dalių.

Calley ne tik tarnavo kaip atpirkimo ožys už savo padalinio veiksmus, bet ir jo bausmė nė iš tolo neatitiko nusikaltimo dydžio. Kariuomenė bandė sumenkinti įvykį, po daugelio metų toliau neįvertindama aukų ir smurto. Amerikos vyriausybė atsisakė pripažinti įvykį diplomatiniuose mainuose.

Prireikė 30 metų, kol keli kareiviai, gynę nekaltą gyvybę, gavo medalius iš Kongreso, ir net tada, nesantaika tarp armijos žalvario padarė Thompsono ir Colburno atpažinimo procesą kankinančiu, dar ilgai po to, kai JAV buvo pragare iš Vietnamo.

Buvo tiek daug siaubų, susijusių su įvykiais „My Lai“ ir kariuomenės veiksmais po to, daugumai žmonių buvo sunku suprasti, nuo ko pradėti siautėti.


Calley pripažinta kalta dėl 22 žmogžudysčių

Leitenantas Williamas L. Calley vakar buvo nuteistas už 22 žmonių nužudymą Pietų Vietnamo kaime My Lai per amerikiečių karių žudynes civiliams.

Calley (27 m.) Buvo pateikti kaltinimai 102 žmonių nužudymu. Jis buvo apkaltintas 30 žmonių nužudymu arba įsakymu nužudyti My Lai, 70 žmonių nužudymu ar įsakymu nužudyti griovyje, pagyvenusio vienuolio nužudymu ir kūdikio nužudymu.

Prisiekusiųjų kolegija nuteisė Calley už tyčinį nužudymą pirmaisiais trimis atvejais ir užpuolimą ketinant nužudyti ketvirtą kartą. Jis pripažintas kaltu dėl vienos iš 30 mirčių kaime ir 20 iš 70 mirčių griovyje. Jis buvo nuteistas už vienuolio nužudymą ir užpuolimą prieš kūdikį ketinant nužudyti.

Žiuri nuosprendį priims vėliau šiandien. Maksimali bausmė už pirmuosius tris kaltinimus yra egzekucija, o minimali - laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Jis gali būti nuteistas kalėti iki gyvos galvos, kaltinamas užpuolimu prieš kūdikį ketinant nužudyti. Mirties nuosprendžiui reikia vieningo šešių prisiekusiųjų armijos karininkų balsavimo.

Atrodė, kad Calley iš Majamio, Floridoje, ramiai priima sprendimą. Kai prisiekusieji pateko į nedidelę teismo salę, Calley atsistojo ir sumaniai pasveikino meistrą pulkininką Cliffordą H. Fordą, kuris iš karto perskaitė nuosprendį.

Po nuosprendžio Calley vėl pasisveikino ir išėjo iš teismo salės tarp dviejų iš keturių savo advokatų.

Žiuri svarstė 79 valandas ir 58 minutes per 13 dienų. Teismas truko keturis mėnesius. Calley ilsėjosi savo kariuomenės bazės bute, kai iš savo advokato kapitono Brookso Doyle'o sužinojo, kad nuosprendis buvo priimtas. Calley persirengė uniforma, o kapitonas Doyle'as nuvežė jį į teismo salę.

Po nuosprendžio jį paėmė karo policija ir uždarė į karininkų kamerą, kurią sudarė du nedideli kambariai. Kapelionas kamerą paprastai naudoja kaip biurą, kai joje negyvena kalinys. Sargas liks su Calley viename iš kambarių, nebent jis konsultuosis su savo advokatais ar jo aplankys jo šeimos nariai.

Byla gali tęstis daugelį metų. Calley turi bent tris galimybes pateikti apeliacijas, kurios gali turėti įtakos nuosprendžiui. Jo pirmoji galimybė panaikinti teistumą ar sumažinti jo sunkumą būtų „vadovaujančios institucijos“, kuri automatiškai peržiūrės bylą. Paprastai tai būtų buvęs generolas majoras Orwinas Talbottas, Fort Benningo, kuriame vyko teismas, vadas, kuris 1969 m. Rugsėjo mėn. Oficialiai įsakė Calley karo teismui. Tačiau jis yra diskvalifikuotas, nes karo teismo metu dalyvavo tam tikruose administraciniuose reikaluose.

Kariuomenė tikriausiai paprašys, kad kas nors, vadovaujantis Talboto komandai, atliktų peržiūrą maždaug po dviejų mėnesių. Jei jis patvirtintų nuosprendį, jis būtų automatiškai apskųstas Vašingtono peržiūros teismui.

Jei Calley ten pralaimėtų, jis galėtų kreiptis į Karo apeliacinį teismą, paskutinę priemonę karinėse bylose. Vienas iš jo advokatų George'as Latimeris yra laikomas apeliacinių skundų ekspertu. Jis jau sakė, kad pasibaigus kariniams veiksmams jis pereis į federalinius civilinius teismus Vašingtono apygardos lygmenyje ir prireikus kovos iki JAV Aukščiausiojo Teismo.

Nuosprendis buvo paskelbtas praėjus keturioms valandoms po to, kai teisėjas pulkininkas Reidas Kennedy surengė posėdį, kad nustatytų, ar jis turėtų paskatinti šešių kariuomenės pareigūnų prisiekusį pagreitinti jų svarstymus dėl Calley įtampos.

Calley įsitikinimas greičiausiai sukels visuomenės pasipiktinimą beveik visur JAV, išskyrus stebėtinai pačią armiją.

Liberalai ir konservatoriai dėl įvairių priežasčių šiuo klausimu yra vieningi. Konservatoriai, tokie kaip Alabamos gubernatorius, sako, kad amerikiečių kariui kyla pasipiktinimas rizikuoti gyvybe kovoje, o paskui grįžti namo teisti. Liberalai, tokie kaip buvęs kongresmenas iš Gruzijos Charlesas Welkneris, mano, kad neteisinga išskirti vieną žmogų už bausmę, paleidžiant visus kitus, susijusius su „My Lai“ žudynėmis.

J. Latimeris sako, kad Calley gavo tūkstančius palaikymo laiškų ir tik apie 10 jį užpuolusių. Vietos piliečiai yra nusiminę dėl teismo proceso. „Jie turėtų jam įteikti medalį“, - sakė padavėja: „Manau, kad jie eina per toli“. Restoranai, kuriuose pietauja „Calley“, atsisako leisti jam mokėti už maistą. Jei jis sustoja išgerti alaus bokalo, už jį dažniausiai sumoka klientas.

Tačiau kariuomenės pareigūnai, ypač jauni, tikėjosi, kad prisiekusieji ras prieš jį. Du jauni kapitonai vieną dieną įsiveržė į Calley teismo spaudos kambarį, norėdami nubausti vietos televizijos reporterį. Jie sakė, kad jo pasakojimai buvo šališki Calley naudai, kuri prisipažino nužudžiusi bent kelis civilius My Lai.

„Jūs nepateikiate visuomenei teisingo vaizdo“, - sakė vienas. "Svarbu, kad žinotume prokuratūros istorijos pusę. Jei jis bus paleistas, tai suteiks licenciją visiems, kurie išeina iš Karininkų mokyklos, kad galėtų nuvykti į Vietnamą ir nužudyti visus, kuriems jie patinka."

Jaunas kapitonas, kuris, kaip ir Calley, buvo būrio vadas Vietname, pasakė, kai takas prasidėjo lapkritį:

"Jei jis padarė tai, ką jie sakė, jie turėtų jį pakabinti. Aš aštuonis mėnesius šliaužiau ant pilvo ir aš nieko neprievartavau ir taip pat nešaudžiau, nebent jie šaudytų į mane. "


Leitenanto Calley karo teismas: teisiniai manevrai užkulisiuose

Leitenantas Williamas Calley su savo civiliniu ir kariniu patarėju vyksta į ikiteisminį posėdį Fort Benning, Džordžija, 1970 m. Sausio 20 d. Kai procesas prasidėjo lapkričio 17 d., Tai buvo teisinio proceso, kuris prasidėjo, kulminacija 1969 m. rugsėjo 5 d.

Tam tikra prasme karo teismas 1 -ojo leitenanto William Laws Calley jaunesnysis pradėjo priešais mano stalą pėstininkų salėje, JAV kariuomenės pėstininkų mokyklos būstinėje ir akademiniame centre Fort Benning, Džordžija. Buvo vėlyvas trečiadienio rytas, 1969 m. Rugsėjo 5 d. Pulkininkas Earlas C. Acuffas, mokyklos vado pavaduotojo pavaduotojas ir vyras, atsakingas už kasdienių jos operacijų vykdymą, netikėtai nusileido nuo laiptų. mokyklos komendanto generolo majoro Orwino C. Talboto kabinetas, vienu aukštu aukščiau.

Nebuvo taip, kad Acuffas dūzgtų ir dustų. Meistras parašiutininkas, jis dėvėjo kovos pėstininkų ženklelį su dviem žvaigždėmis, žyminčiomis pėstininko tarnybą Antrajame pasauliniame kare, Korėjoje ir Vietname. Korėjos karo metu Aidaho universiteto absolventas ROTC vadovavo 1 -ajam batalionui, 7 -osios pėstininkų divizijos 17 -ajam pėstininkų pulkui prie Kiaulienos pjaustymo kalvos ir Old Baldy. Vietname jis vadovavo 1 -osios pėstininkų divizijos 3 -ajai brigadai. Kai 1965 m. Acuffui buvo pavesta įvertinti „Ranger“ mokymo programą Benning'e, jis įsitraukė į kursą, būdamas 47 metų amžiaus tapo vyriausiu kariu, kuris kada nors baigė griežtą programą ir uždirbo „Ranger“ skirtuką.

Buvau pėstininkų mokyklos sekretoriaus pavaduotojas. Atsistojęs priešais mano stalą, Acuffas greitai priėjo prie taško: „Kas yra geriausias mūsų mokyklos rašytojas?

Buvau įpratęs susidoroti su įvairiausiais informacijos prašymais, tačiau šis mane nustebino. - Kokio rašytojo jūs ieškote, pone? Aš paklausiau. - Koks tai projektas?

„Aš nežinau visų detalių“, - paaiškino Acuffas. „Matyt, tai kažkoks karo nusikaltimas. Tai domina iki Baltųjų rūmų ir Pentagono. Kaip suprantu, į mokyklos brigadą yra paskirtas pirmasis leitenantas, kuris rytoj turi būti paleistas iš aktyvios tarnybos. Šiandien turime pažymėti jo įrašus, kad jo nebūtų galima atleisti, o man reikia paskirti 32 straipsnio tyrėją ir šiandien nutraukti įsakymus “.

Pagal Vienodo kodekso 32 straipsnį karinio teisingumo, ikiteisminis tyrimas reikalingas prieš „bendrąjį karo teismą“-karinio teismo, apimančio sunkiausius nusikaltimus, terminą. 32 straipsnio tyrimas yra panašus į didelio prisiekusiųjų tyrimą civiliniame gyvenime. Atsižvelgdamas į tariamų kaltinimų-karo nusikaltimų-rimtumą ir didelį susidomėjimą Vašingtonu, Acuffui reikėjo brandaus, kvalifikuoto rašytojo, galinčio atlikti išsamų ikiteisminį tyrimą ir pateikti aiškų, glaustą pranešimą apie tai, ar karo lauko teismas buvo pagrįstas .

Aš sudariau dešimties kvalifikuotų pareigūnų, tada tarnavusių pėstininkų mokyklos personalui ir fakultetui, kontrolinį sąrašą ir analizavau būsimus vardus, kol Acuffas laukė. Staiga turėjau jam pasiūlyti vardą.

- Dewey Cameron, - pasakiau. Logiškas kandidatas buvo Lyderystės skyriaus pirmininkas pulkininkas leitenantas Duane „Dewey“ Cameronas. Jo skyrius ne tik dėstė lyderystę, bet ir vadovavo mokymo programoms karinio rašymo srityje. Jis buvo labai vertinamas pareigūnas, Pensilvanijos pilietis, užsakytas pagal Ohajo universiteto ROTC programą. Cameronas parašė geriausią prozą mokykloje. Jis buvo subrendęs, nepalenkiamas, patyręs pareigūnas, galintis susidoroti su visais tyrimo jautrumais.

Acuffas pakartojo vardą. „Dewey Cameron. Žinoma, tiek to “. Jis nusišypsojo žinodamas, kad buvo padarytas teisingas pasirinkimas. Jis pakartojo pavardę, pasuko ir nubėgo atgal laiptais, kad informuotų Talbotą apie tyrimo pareigūno kandidatūrą.

Tą popietę Cameronas buvo paskirtas atlikti tyrimą pagal 32 straipsnio nuostatas dėl aplinkybių, susijusių su tariamomis ne kovotojų žmogžudystėmis My Lai 4 kaime, šiaurinėje Pietų Vietnamo Quang Ngai provincijoje, 1968 m. Kovo 16 d. 23 -oji pėstininkų divizija (amerikiečių).

Camerono 32 straipsnio tyrimas, kuris truko kelis mėnesius, baigė Calley karo teismą. Teismas prasidėjo 1970 m. Lapkričio 17 d. Ir baigėsi nuosprendžiu 1971 m. Kovo 29 d. Ilgas procesas patraukė visuomenės dėmesį ir paskatino plačiai pasmerkti armiją ir jos personalą, o tai dar labiau padidino antipatiją karui Vietname. Nors Calley asmeniškai buvo apkaltintas 22 Pietų Vietnamo civilių gyventojų nužudymu, net 504 galėjo būti nužudyti jo būrio narių.

Išėjęs į pensiją keturių žvaigždučių generolas Matthew B. Ridgway, paskelbtame nuomonės straipsnyje „The New York Times“ balandžio 2 d. „My Lai“ karo teismo apreiškimus pavadino „sunkiais smūgiais“.

Buvo organizuotas nuslėpimas amerikiečių divizijoje, tikėtina, kad iki divizijos vado generolo majoro Samuelio W. Kosterio, remiantis komisijos, kuriai vadovauja generolas leitenantas Williamas R. Peersas, išvadomis.

Slėpimasis prasidėjo beveik iš karto. Žudynių dieną, 1968 m. Kovo 16 d., JAV kariuomenės kasdienio spaudos konferencijos Saigone žurnalistams buvo pasakyta: „Šiandienos veiksmuose Amerikos divizijos pajėgos netoli Quang Ngai miesto nužudė 128 priešus. Sraigtasparnių ginklai ir artilerijos misijos visą dieną palaikė sausumos elementus “. Kadangi karjera buvo skirta Amerikos lyderiams divizijos, brigados, darbo grupės ir kompanijų lygiu, nebuvo paminėtos siaubingos civilių aukos. Vietoj to buvo reikalaujama priešo aukų.

Tarpusavio komisijos ataskaitoje padaryta išvada, kad žuvo mažiausiai 175–200 Pietų Vietnamo vyrų, moterų ir vaikų, įskaitant tris ar keturis patvirtintus Viet Kongo karius, nors „neabejotinai tarp jų buvo keletas neginkluotų karių (vyrų, moterų ir vaikų) ir daug aktyvesnių rėmėjų ir užuojautų “.

Komisija ištyrė 14 pareigūnų, tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavusių operacijoje, įskaitant Kosterį ir jo skyriaus vado pavaduotoją brig. Generolas George'as H. Youngas jaunesnysis Bataliono dydžio darbo grupės, kuriai priklausė Calley kompanija, vadas pulkininkas leitenantas Frankas Barkeris žuvo per sraigtasparnio katastrofą prieš tyrimą.

Iki 1969 m. Rugsėjo pirmosios savaitės, kai Calley ruošėsi atleisti iš aktyvios tarnybos, armijai buvo aišku, kad jis tam tikru būdu dalyvavo žudynėse My Lai. Atitinkamai, kariuomenės štabo viršininko departamentas generolas Williamas Westmorelandas, anksčiau buvęs aukščiausias Vietnamo vadas, nurodė Fort Benningui pradėti tyrimą pagal 32 straipsnį, kad Calley būtų galima toliau eiti aktyvią tarnybą, jei tai būtų pagrįsta.

Paskyrus Cameroną 1969 m. rugsėjo 5 d. 32 straipsnio tyrėjas Fort Benningo viešosios informacijos biuras paskelbė miglotą pranešimą spaudai apie kariuomenės puskarininkio tyrimą dėl jo veiksmų Vietname. Naujienų žiniasklaida į šį leidimą iš esmės nekreipė dėmesio.

Kai 1969 m. Lapkričio 12 d. Tyrimo žurnalistas Seymour Hersh papasakojo visą žudynių istoriją ir pasirodė 30 laikraščių visoje šalyje, Amerikos visuomenė pasipiktino žiaurumu. 1969 m. Lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje žurnalai „Time“ ir „Life“ paskelbė išsamias ataskaitas su nuotraukomis. Didžioji dalis Amerikos visuomenės jau mažėjančios paramos Vietnamo karui dar labiau sumažėjo.

Iki to laiko JAV kariuomenės pajėgos Vietname, kuri 1969 m. Balandžio mėn. Pasiekė 543 400, pagal prezidento Richardo Nixono laipsniško pasitraukimo programą mažėjo. 1971 m. Vietname karių skaičius sumažėjo iki 156 800.

Nė vienas iš likusiųjų nenorėjo būti paskutinė auka vis labiau nepopuliariame kare. Kariuomenę kamavo fragmentai, atsisakymas paklusti įsakymams, piktnaudžiavimas narkotikais ir dezertyravimas. Kontinentinėse Jungtinėse Amerikos Valstijose kadaise didžiavosi vienetai, tokie kaip 1-oji pėstininkų divizija Fort Riley, Kanzasas ir 5-oji pėstininkų divizija (mechanizuota) Fort Carson mieste, Kolorado valstijoje, ir tapo trumpalaikių asmenų iš Vietnamo sulaikymo zonomis. karinės drausmės žlugimas.

Todėl buvo nedidelis stebuklas, kurį galėjo pasiūlyti Ridgway „The New York Times“ nelaimių litanija, atskleidusi liūdną Amerikos armijos būklę 1971 m., o aplinkybės „My Lai“ buvo „žalingiausios iš visų“. V

Bobas Orkandas, pensininkas pulkininkas leitenantas, 1967–68 tarnavo Vietname kaip 1-ojo bataliono (Airmobile), 7-osios kavalerijos divizijos (Airmobile) vykdomasis pareigūnas ir operacijų karininkas. Jis vadovavo mechanizuotam pėstininkų batalionui Benningo forte 1972–1973 m. Pėstininkų brigadoje-savanorių armijos prototipas. 1974 m. Jis buvo Pentagono savanorių kariuomenės atstovas. Jis kartu su M16 šautuvo trūkumų tyrimu „Misfire: The Tragic Failure of the M16 in Vietnam“ (2019). Orkandas gyvena Hantsvilyje, Teksase.

Daugiau istorijų iš Vietnamas žurnalą, užsiprenumeruokite čia ir apsilankykite „Facebook“:


Mano Lai: Kur buvo lyderiai?

Leitenantas Williamas Calley, šalia jo, yra nenustatytas civilinis advokato padėjėjas (L) ir nenustatytas armijos palydos pareigūnas, kai jis išeina iš uždarų durų išankstinio karo teismo posėdžio.

Jei būtų sustiprėjęs vienas stiprus lyderis, būtų galima išvengti žiaurumo, kuris taip sutepė Ameriką.

Nuo to 1968 m. Ryto praėjo daugiau nei keturi dešimtmečiai, ir vis dėlto armijos karininkai, beveik žmogui, vis dar klausia savęs, kaip galėjo įvykti „My Lai“ žudynės. Kas nutiko komandų grandinei, kai įvyko viena iš blogiausių dėmių, kurios kada nors sutepė JAV armijos uniformą per dviejų šimtmečių istoriją? 1968 m. Kovo 16 d. Kur buvo lyderiai?

Tai, kas nutiko „My Lai“, buvo daugiau nei tinkamai ištirta kolegų tyrime ir antrojo leitenanto Williamo Calley, kapitono Ernesto Medinos ir kelių kitų pareigūnų bei vyrų, kurie tą rytą dalyvavo žmogžudystėse, teisme. Iš viso buvo pareikšti kaltinimai 14 pareigūnų ir į sąrašą įtrauktų vyrų - vieni dėl žudynių, kiti - po to įvykdyto slėpimo. Knygų apie „My Lai“ ir jų pasekmes yra per daug, kad jas būtų galima išvardyti, ir keli klausimai, kas iš tikrųjų įvyko žemėje, lieka neatsakyti. Tačiau lieka atviras klausimas - ir bjauriausias dar neišgydytas Vietnamo karo randas - kaip vadovybė ar jos nebuvimas leido įvykti tokiam žiaurumui.

Žudynių pasekmės gerokai viršijo nežmoniškumą ir siaubą. Tai kurstė intensyvią prieškarinę Amerikos visuomenės nuotaiką ir prisidėjo prie to, kad politikų ir Pentagono pareigūnų mintyse sumažėjo parama pergalei.

KARO metu viena iš didžiausių komandinės grandies silpnybių - nuo aukščiausių Gynybos departamento lygių iki generolo Williamo Westmorelando iki būrio lygio - buvo priklausomybė nuo statistikos kaip pergalės matas. Blogiausias iš jų buvo kūno skaičius. Ši statistika prisidėjo prie vidutinio GI ir jo lyderių mąstymo, kuris pavertė mirusius vietnamiečius mirusiu Viet Kong (VC). Ir daugiau negyvų VC, rastų po gaisro, sukėlė palankesnį nužudymo koeficientą, todėl vienas vienetas buvo geresnis ugnies metu nei bet kuris kitas vienetas. Vadai buvo lyginami ir vertinami dėl jų šešių mėnesių „bilietų pramušimo“ komandų turų, o sėkmė vadovaujant beveik visada garantavo pareigūnui, kad jis bus pakeltas į kitą aukštesnį lygį. Low body counts and unfavorable kill ratios, by contrast, tended to ensure that a commander would be passed over for his next promotion. The body count became the Vietnam War’s Holy Grail.

The rotational policy of the Army undermined command effectiveness. As someone once said, “The Americans don’t have 10 years experience in Vietnam they have one year’s experience repeated 10 times over.” Many battalion and brigade commanders were rotated into and out of command positions every six months so that everyone would have an opportunity to command. The effectiveness of the chain of command was diminished each time a new commander came in for his six-month tour.

During Tet in 1968, the U.S. military was shocked by the extent of the attacks on its bases. Normally there is a truce during the celebration of the Vietnamese Lunar New Year, but the North Vietnamese Army violated that truce with largescale assaults. The reality suddenly changed from what most Americans believed to be a winning strategy to growing doubt about the conduct of the war. Although Tet was a tactical failure militarily for the Communists, it was a dramatic success for them psychologically.

In I Corps, north of My Lai, Hue was overrun and seized by the NVA in the early days of February 1968. It took weeks of counterattacks and desperate fighting by the 1st Cavalry Division (Airmobile) and the U.S. Marines to free the ancient city. When, on February 25, Hue was finally cleared of enemy troops, mass graves were discovered that contained thousands of Hue citizens who had been murdered by the NVA or VC. As these reports filtered down to the units in the southern portion of I Corps, the fear of the NVA and loathing for the VC grew to extremes. It was in this environment that the plan to attack and eliminate the Viet Cong’s 48th Main Force Battalion was hatched.

No written plan exists for the My Lai operation—at least, none has ever been found. Lieutenant Colonel Frank Barker, the task force commander, was well known for his disjointed briefings. Evidence from testimony at the trials leads one to believe that Barker made a plan, albeit a poor tactical plan. He was unclear on what was expected of his company commanders, and failed to explain the specific mission of each unit or how they would support each other during the combat operation. Barker never had an opportunity to shed light on the mission himself, as he was killed in a helicopter crash just weeks after My Lai.

As George Latimer, Calley’s chief defense lawyer, said: “Company C should never have been sent on this kind of mission, with a state of training woefully inadequate…. You can’t go in like a gang of isolationists, each man for himself and let the devil take care of the others. It is a hornbook principle that fear and stark terror is present in a unit on its first combat assault, and when raw troops are used disaster is the result.”

What is known is that Barker sent his weakest company against what was believed to be the enemy’s strongest point. My Lai was supposedly the headquarters of the 48th Main Force Battalion and guarded by a well-trained enemy unit of as many as 280 soldiers. Clearly this was a major tactical error. No competent commander would ever send a weak unit to attack a numerically superior, well-entrenched enemy unit—let alone an attacking unit that had little or no real combat experience. Company C, 1st Battalion, 20th Infantry Regiment (1-20th Infantry), commanded by Captain Medina, had suffered 25 percent casualties in its 90 days in country, and it had never been in a real firefight. Lieutenant Calley’s platoon alone had lost 18 soldiers—one killed and 17 wounded. Yet, at no time had the platoon actually engaged the enemy in a straight-up firefight. All Calley’s casualties had come from snipers, mines or booby traps. By March 16, this normally 45-man-strong platoon was reduced to only 27. An understrength green platoon led by an inept second lieutenant was now going to charge directly into the lion’s den, with no consideration of a flank attack or an encircling envelopment. This was to be the Charge of the Light Brigade redux, but in the rice paddies of Vietnam and with only 27 soldiers in lieu of 600.

Normally, for the attacking force to have any opportunity for success, it must have a combat advantage of at least three-to-one, especially when attacking a well-trained unit. In this instance, the formula was exactly the reverse. How could Barker have made such a decision? If he believed the intelligence, which turned out to be wrong, Barker was either one of the most incompetent comanders in Vietnam…or simply one of the stupidest.

From testimony given at the trials, it was determined that Barker had placed one of his rifle companies, A Company, 3-1st Infantry, north of the Diem Diem River, more than 1,500 meters away from My Lai and the other company, Bravo, 4-3rd Infantry, east of My Lai by approximately the same distance. Their initial mission was to block, followed by a task to sweep southward along the coast of the South China Sea. C Company, 1-20th Infantry, Captain Medina’s command, was to sweep the village of My Lai. Because of the distances and terrain involved, in these locations none of the companies could be mutually supporting. Certainly, this was a disaster in the making if Task Force Barker was to be attacking a 250-man-strong Main Force Viet Cong battalion dug in at My Lai. Fortunately for Barker’s men, it was not.

Captain Medina compounded this bad situation by sending Lieutenant Calley’s platoon into this so-called Viet Cong stronghold first. Medina had little respect for Calley and stated so on several occasions. Plus, the backbone of Calley’s platoon, Sergeant George Cox, who was well respected by the men, had been killed only two days earlier. It was a macabre scene as Cox was mortally wounded by a booby trap that went off directly between his legs, splitting his insides open. The entire platoon watched in horror as he lay dying, screaming for relief from the excruciating pain.

At the briefing the night prior to the attack on My Lai, Medina and Calley encouraged a pep-rally-like atmosphere, suggesting that they were going to get “those bastards” who killed Sergeant Cox. The air assault was scheduled for 0730. Based on what he believed to be accurate intelligence, Medina told his company that there would be few, if any, noncombatants left in My Lai by that time, as they would have departed for the market by 0700.

This was yet another intelligence error coming from the Task Force Headquarters, added to the poor preparation by the leaders of Medina’s company—who by this time had completely misunderstood the true situation in My Lai. In fact, some intelligence officers at 23rd (“Americal”) Infantry Division headquarters knew that the 48th Viet Cong Battalion was far from My Lai, but classifications on the use of radio intercepts would not allow them to divulge its location to Task Force Barker. The 48th was actually resting in the mountains west of Quang Ngai, licking its wounds from battles fought in the Tet Offensive.

The normal organization of infantry maneuver units consists of brigades commanded by colonels, battalions commanded by lieutenant colonels, companies commanded by captains and platoons led by lieutenants. In the case of the Americal Division, prior to Colonel Oran K. Henderson’s assumption of command on March 15 and for reasons that are not entirely clear, the 11th Light Infantry Brigade had formed a special unit. Its purpose was to conduct search-and-destroy missions in the area north and east of Quang Ngai city. This task force was composed of units that would normally have been assigned to different battalions and would have been accustomed to the operating procedures of those respective commanders. However, these separate units were joined under the command of Lt. Col. Barker. This ad hoc organization was born as Task Force Barker about two months prior to the massacre.

Having assumed command of the 11th Brigade the day prior to the My Lai massacre, Colonel Henderson obviously did not know the strengths or weaknesses of the leaders within his brigade. He had never met them, had never seen their performance under fire and had no knowledge about his subordinate leaders’ abilities under stress. Nevertheless, whether in command for a day or for a year, a commander is responsible for everything his unit does or fails to do.

Up until March 16, Task Force Barker had little direct contact with the enemy. It was the tactic of the 48th Battalion to avoid a firefight with American forces. The VC knew that the massive firepower of an American infantry battalion, plus its supporting artillery and helicopter gunships, could rain devastation down on them. Tet was the only time the 48th came out into open combat, and then it was severely wounded and probably would have been destroyed had its men not slipped into the outskirts of Quang Ngai city. The American forces were unable to get clearance to fire with their heavy weapons while the 48th hid in the coastal lowlands, heavily populated by rice farmers and where free-fire zones were few and far between. The 48th was then able to escape to the mountains, most likely marching down Highway 516 through the Viet Cong–friendly Nghia Hanh District.

Although Captain Medina lacked experience, he had responded well when his company was trapped in a minefield on February 25. Charlie Company suffered three killed and 12 wounded that day, but Medina was able to lead his troops out and was decorated for his actions.

Lieutenant Calley, up to this point in his life, had hardly been successful at anything. Standing only 5 feet 3 inches tall, the 24-year-old was unemployed when he entered the Army. He was selected for Officer Candidate School and graduated 127th out of 156 in his class. Calley had been in Vietnam just 90 days prior to March 16, and during that time the diminutive lieutenant had not gained the respect of his men on the contrary, they regarded him as a joke and made snide comments behind his back. The men often did not follow his instructions and sometimes directly disobeyed his orders. In spite of this, Calley saw himself as a tough, hard-core infantry leader.

This was an extremely weak chain of command.

On the morning of March 16, an understrength American infantry rifle company air assaulted into a rice paddy just west of My Lai, expecting to confront a combat-hardened enemy battalion of 250 Viet Cong. Captain Medina’s company was going to attack the dug-in enemy battalion while the two other rifle companies of Task Force Barker lay waiting in blocking positions to blast away at the fleeing Viet Cong—like quail flushed from a grain field.

Fear was uppermost in the minds of these men as the helicopter rotors slapped the air en route to My Lai and to what would be their first close combat with the enemy. Some said silent prayers. Others simply cursed and shivered.

At 0730 the helicopters of the 174th Assault Helicopter Company dropped Calley’s platoon into the wet rice paddy. As they delivered their troops, the gunships fired away with machine guns to provide them with cover. As soon as the choppers pulled up and were gone, quiet descended upon the soldiers left lurking behind rice paddy dikes.

Return fire should have been intense, but not a single enemy shot was heard. The silence—the lack of that unmistakable crack of rifle fire—was overwhelming, and unnerving. Where was the 48th Battalion? Had the Viet Cong somehow mysteriously disappeared? Were they waiting in ambush?

After a short delay, Calley ordered his men to move out toward My Lai. The fear turned into hate as the soldiers waded through the mud, closing on the first huts of the village. There the horror began.

The law of unintended consequences seems always to rear its head when given the opportunity. This was just such a case. But, when Murphy’s Law comes into play, it is the leaders who must correct the situation—the strong leaders for whom the U.S. Army is so well known. Were there none on the ground at My Lai? Or overhead?

Flying above My Lai in their command and control (C&C) helicopters were the commanders and their staffs. Crammed with radios, bristling with antennae and M-60 machine guns, the C&Cs orbited in slow counterclockwise circles. The airborne staff personnel shuffled maps covered with multicolored grease pencil marks while they listened to every transmission from the ground below. Nestled in their armor-plated seats, the commanders looked down from an altitude of 1,000 to 2,500 feet. What were they seeing?

It appears that these commanders and their flying staffs were turning a blind eye to the bloody scene below. At 0930 Colonel Henderson did report to the Americal Division commander, Maj. Gen. Samuel W. Koster, that he saw 10 or so dead. If he could see 10, how could he have failed to see the rest of the carnage exposed to aerial view in drainage ditches around the village? It was reported that more than 100 old men, women and children had been killed by their men in the vicinity of My Lai by this time. What were the commanders of these men doing while orbiting over the village?

Warrant Officer Hugh Thompson, his door gunner and his crew chief from the 123rd Aviation Battalion did see the horror unfolding below. Thompson took immediate action and landed his helicopter to rescue some wounded women and children from the scene of terror. In order to accomplish this heroic mission, Thompson ordered his gunner, Laurence Colburn, and his crew chief, Glenn Andreotta, to threaten members of Calley’s platoon if they wouldn’t allow him to fly the women and children away to safety. Thompson immediately reported what he had witnessed to his chain of command: first his platoon leader, then his operations officer and finally to Major Frederic Watkes, who then alerted Lt. Col. Barker.

The commander on the ground, Captain Medina, was now far in the rear, while Calley was personally killing old men, women and children in a ditch on the east side of the village. Photos taken by Army photographer Ron Haeberle captured the stark terror in the victims’ faces moments before they were killed by Calley’s automatic rifle.

The laws of land warfare explicitly protect noncombatants. When captured, they must be treated as prisoners of war or detainees. In any case they may not be executed.

Is it believable that among all the commanders and their airborne staff members who flew above My Lai on that fateful morning, not a single one of them saw the death and destruction that was being inflicted on the villagers? From 1,000 feet it is easy to distinguish an American soldier in his green jungle fatigues from a black pajama–clad Vietnamese. One could not fail to recognize the tangled corpses, heaped on both the south and east sides of this village.

The entire chain of command failed in its duty.

My Lai was a horrific outcome of failed leadership. A leader would have taken immediate disciplinary action against any soldier or officer who violated the universal law for protection of noncombatants. Had there been a single strong leader in the chain of command from General Koster to Lieutenant Calley, the massacre might have been stopped in its initial phase, saving dozens of old men, women and children from death. Instead, today visitors can read the names of 504 civilian victims on a memorial erected at My Lai.

Precisely because no battle plan survives the first shot, it is the unequivocal responsibility of leaders to be prepared for unusual contingencies—to go to the sound of firing so as to lead their men.

At My Lai on March 16, 1968, there were no leaders.

Ben G. Crosby was operations officer for 2nd Battalion, 35th Infantry in Vietnam and also served in the 82nd Airborne, 1st Cavalry, 25th Infantry and 101st Air Assault. Crosby was awarded two Silver Stars, two Legions of Merit, the Meritorious Service Medal and four Bronze Star Medals.

Originally published in the April 2009 issue of Žurnalas „Vietnam“. To subscribe, click here.


Lt. William Calley charged for My Lai massacre - HISTORY

On March 16, 1968 the angry and frustrated men of Charlie Company, 11th Brigade, Americal Division entered the Vietnamese village of My Lai. "This is what you've been waiting for -- search and destroy -- and you've got it," said their superior officers. A short time later the killing began. When news of the atrocities surfaced, it sent shockwaves through the U.S. political establishment, the military's chain of command, and an already divided American public.

Poised for Conflict
My Lai lay in the South Vietnamese district of Son My, a heavily mined area where the Vietcong were deeply entrenched. Numerous members of Charlie Company had been maimed or killed in the area during the preceding weeks. The agitated troops, under the command of Lt. William Calley, entered the village poised for engagement with their elusive enemy.

Massacre
As the "search and destroy" mission unfolded, it soon degenerated into the massacre of over 300 apparently unarmed civilians including women, children, and the elderly. Calley ordered his men to enter the village firing, though there had been no report of opposing fire. According to eyewitness reports offered after the event, several old men were bayoneted, praying women and children were shot in the back of the head, and at least one girl was raped and then killed. For his part, Calley was said to have rounded up a group of the villagers, ordered them into a ditch, and mowed them down in a fury of machine gun fire.

Call for Investigation
Word of the atrocities did not reach the American public until November 1969, when journalist Seymour Hersh published a story detailing his conversations with a Vietnam veteran, Ron Ridenhour. Ridenhour learned of the events at My Lai from members of Charlie Company who had been there. Before speaking with Hersh, he had appealed to Congress, the White House, and the Pentagon to investigate the matter. The military investigation resulted in Calley's being charged with murder in September 1969 -- a full two months before the Hersh story hit the streets.

Questions About Soldiers' Conduct
As the gruesome details of My Lai reached the American public, serious questions arose concerning the conduct of American soldiers in Vietnam. A military commission investigating the massacre found widespread failures of leadership, discipline, and morale among the Army's fighting units. As the war progressed, many "career" soldiers had either been rotated out or retired. Many more had died. In their place were scores of draftees whose fitness for leadership in the field of battle was questionable at best. Military officials blamed inequities in the draft policy for the often slim talent pool from which they were forced to choose leaders. Many maintained that if the educated middle class ("the Harvards," as they were called) had joined in the fight, a man of Lt. William Calley's emotional and intellectual stature would never have been issuing orders.

Orders from Above?
Calley, an unemployed college dropout, had managed to graduate from Officer's Candidate School at Fort Benning, Georgia, in 1967. At his trial, Calley testified that he was ordered by Captain Ernest Medina to kill everyone in the village of My Lai. Still, there was only enough photographic and recorded evidence to convict Calley, alone, of murder. He was sentenced to life in prison, but was released in 1974, following many appeals. After being issued a dishonorable discharge, Calley entered the insurance business.


Ankstyvas gyvenimas

Hugh Clowers Thompson Jr. was born on April 15, 1943, in Atlanta, Georgia, United States, to Wessie and Hugh Clowers Thompson. Hugh Clowers Thompson Sr. was an electrician and served in the United States Navy during the Second World War. Thompson’s father played the main role in his children’s education. He educated his children to act with discipline and integrity.

Hugh Thompson Jr. in South Vietnam, 1968 (Photo: U.S. Army)

Hugh Thompson Jr. graduated from Stone Mountain High School on June 5, 1961. Following graduation, he enlisted in the United States Navy and served in a naval mobile construction battalion at Naval Air Station Atlanta, Georgia, as a heavy equipment operator. In 1964, Thompson received an honorable discharge from the Navy and returned to Stone Mountain to live a quiet life and raise a family with his wife. He studied mortuary science and became a licensed funeral director.

When the Vietnam War began, Thompson felt obliged to return to military service. In 1966, Thompson enlisted in the United States Army and completed the Warrant Officer Flight Program training at Fort Wolters, Texas, and Fort Rucker, Alabama. In late-December 1967, at the age of 25, Hugh Thompson was ordered to Vietnam and assigned to Company B, 123rd Aviation Battalion of the 23rd Infantry Division.


The Shameful History of the My Lai Massacre

What was the My Lai Massacre?

The My Lai Massacre was a brutal event in the Vietnam War where 347-504 unarmed citizens (mostly women and children) in South Vietnam were savagely murdered. The My Lai Massacre was conducted by a unit of the United States Army on March 16, 1968.

A number of the victims of the My Lai massacre were beaten, raped, tortured and some of the bodies were mutilated post mortem. The My Lai Massacre occurred in the hamlets of My Lai and the My Khe village during the Vietnam War. Originally 26 soldiers of the United States armed forces unit were initially charged for these criminal offenses, only soldier William Calley was convicted. Calley, who was convicted with the killing of 22 civilians during the My Lai massacre, was originally given a life sentence however, the soldier only served three years under house arrest.’

When the My Lai Massacre tragedy went public, the news prompted widespread outrage throughout the globe. The My Lai Massacre also augmented the domestic opposition towards the United States’ involvement in the Vietnam War.

On the morning of March 16, 1968 Charlie Company landed in the hamlets of My Lai where they found no enemy resistance. The troops initially figured that the opposition was hiding underground in their family’s homes a belief that prompted the American soldiers to enter homes and start shooting. Once the first civilians were killed by indiscriminate fire, the soldiers went on attack, shooting at humans and animals of the village with heavy firearms, bayonets and grenades.

Large groups of villagers were rounded up by the 1st Platoon and executed via orders given by Second Lieutenant William Calley. In addition to these egregious orders, Calley also shot two other groups of civilians with a weapon he took form a soldier who had refused to participate in further killings.

After the initial killing executed by the 1st and 2nd Platoons, a 3rd platoon entered to deal with any “remaining resistance.” Over the next two days, the battalions were involved in additional destructions as well as the mistreatment of prisoners of war. While the majority of soldiers had not participated in these crimes, they neither protested nor complained to their superiors to halt the brutal killings.

The total body count of the May Lai massacre was never made tangible the memorial at the site lists 504 names, but the United States’ investigation revealed 347 deaths. The first reports of the May Lai massacre, in an effort to cover-up the savage slayings, claimed that “128 Viet Cong and 22 Civilians” were killed in the village during a fire fight.

On November 17, 1970 the United States Army charged 14 officers involved in the May Lai massacre with suppressing information related to the incident. The majority of these were later dropped only a Bridge commander stood trial relating to the cover-up.

Captain Medina William Calley was convicted for his chief role in the May Lai Massacre on March 29, 1971. Calley was charged with premeditated murder for ordering his troops to execute the civilians. Although calley was initially sentenced to life in prison, President Richard Nixon released him from prison, pending an appeal of his sentence.


He was America’s most notorious war criminal, but Nixon helped him anyway

On the morning of March 16, 1968, William L. Calley Jr., a 24-year-old Army lieutenant, woke up in Vietnam and prepared for an attack that would end in a slaughter.

The former insurance investigator was about to become the most notorious war criminal in U.S. history. He shaved. He combed his hair. He ate scrambled eggs and a creamed hamburger, downed some coffee and poured himself six canteens of water, according to his memoir.

He gathered his ammunition, his rifle and a cartridge belt. Then he and his fellow platoon members headed in helicopters for the hamlets of My Lai in the eastern part of South Vietnam. As his chopper hovered five feet above the ground, Calley jumped out and laid down fire before entering the village. There, he and other soldiers began massacring unarmed civilians.

“The fear: nearly everyone had it. And everyone had to destroy it: My Lai, the source of it,” Calley said of that moment in his 1971 memoir, “Lieutenant Calley: His Own Story.” “And everyone moved into My Lai firing automatic. And went rapidly, and the GIs shot people rapidly. Or grenaded them. Or just bayoneted them: to stab, to throw someone aside, to go on.”

Despite a lengthy coverup, Calley was eventually charged, court-martialed at Fort Benning, Ga., convicted of murdering at least 22 people and sentenced in 1971 to life in prison. But President Richard Nixon intervened on his behalf, sparing him from severe penalty. Nixon refused to allow Calley’s transfer to the prison at Fort Leavenworth, Kan., then sprung him from Fort Benning’s stockade and ordered him placed under house arrest at his apartment on base. The president also announced he would personally review Calley’s case before any sentence took effect.

Prosecutor Aubrey M. Daniel was so livid that he wrote a letter to Nixon blasting his decision.

“Sir: It is very difficult for me to know where to begin this letter as I am not accustomed to writing letters of protest,” he said in his statement. “I have been particularly shocked and dismayed at your decision to intervene in these proceedings in the midst of public clamor. . . . Your intervention has, in my opinion, damaged the military judicial system and lessened any respect it may have gained as a result of the proceedings. . . . I would expect the President of the United States . . . would stand fully behind the law of this land on a moral issue which is so clear and about which there can be no compromise.”

As Calley appealed, the military justice system reduced his sentence to 20 years, then 10. By late 1974, he was free on bail. Two years later, he was paroled. In all, he spent just a few months behind bars at Fort Leavenworth.

Now, President Trump is considering granting pardons to servicemen accused of war crimes in the wars in Iraq and Afghanistan.

The New York Times reported on May 18 that the president planned to issue them over Memorial Day weekend. But Trump backed away from the plan Friday, acknowledging that pardoning men accused or convicted of war crimes is “a little bit controversial” and needed more consideration.

Military veterans and some Republicans have condemned Trump’s interest in pardoning Special Warfare Operator Chief Edward Gallagher, who is charged with shooting unarmed civilians and killing a teenage Islamic State detainee in Iraq, then holding his reenlistment ceremony with the corpse Nicholas A. Slatten, a former Blackwater security contractor convicted of first-degree murder for his role in killing an unarmed civilian in Iraq in 2007 a group of Marine Corps snipers charged with urinating on the corpses of Taliban fighters and Army Maj. Mathew L. Golsteyn, who faces a murder charge in the death of a suspected Taliban bomb maker.

Trump already has pardoned Michael Behenna, an Army Ranger who served five years after he stripped an al-Qaeda detainee naked, interrogated him, then shot him to death in the middle of the Iraqi desert in 2008.

On Twitter, the president also called Golsteyn a “military hero” and ordered Gallagher to “less restrictive confinement” in “honor of his past service to our Country” as he awaits trial.

However, in 1971, when Nixon intervened in Calley’s case, the commander in chief’s actions appeared to contradict his earlier leanings.

In 1969, shortly after Calley was charged, Nixon released a statement calling the My Lai Massacre “a direct violation” of U.S. military policy, “abhorrent to the conscience of all the American people.” The perpetrators, he said, would be “dealt with in accordance with the strict rules of military justice.”

Later that year, he doubled down, saying “under no circumstances” was the atrocity justified.

But by the time of Calley’s conviction, public sentiment had tilted so much in his favor that Nixon had to make a huge pivot he could not afford to risk alienating himself from Calley, whose cause was uniting the left and the right.

Veterans and supporters of the Vietnam War believed Calley was simply carrying out orders and doing all he could to protect himself and the country. American Legion posts, Veterans of Foreign Wars and other groups organized rallies demanding presidential clemency.

In Oklahoma, a 20-car rush-hour parade carried signs that read, “Free Calley!”

“Calley’s name became a rallying cry for some hawkish soldiers, and one artillery battalion painted across one of its big guns the legend, ‘Calley’s Avenger,’” wrote New York Times journalist Richard Hammer in his 1971 book, “The Court-Martial of Lt. Calley.”

The left had his back, too, including the pediatrician Benjamin Spock, who himself beat back criminal charges that he conspired with others to persuade men to violate their draft orders. After Nixon ordered Calley released from the stockade at Fort Benning, Spock denounced his conviction: “[I]t’s too bad that one man is being made to pay for the brutality of the whole war.”

A song, “Battle Hymn of Lt. Calley,” sold 200,000 copies. One passage goes like this: “My name is William Calley, I’m a soldier of this land/ I’ve tried to do my duty and to gain the upper hand/ But they’ve made me out a villain, they have stamped me with a brand/ As we go marching on/ I’m just another soldier from the shores of U.S.A./ Forgotten on the battlefield 10,000 miles away.”

Perhaps more than anything, people felt sorry for Calley. How was it that so many Vietnamese civilians could be slaughtered — at least 504 were killed — but only one person convicted of playing a direct role in the killings?

Eleven other men were charged with murder, maiming or assault with the intent to commit murder, but their cases were abandoned before trial or they were acquitted. To many, Calley was no villain. In fact, according to polls at the time of his conviction, a majority of Americans regarded him as a scapegoat.

“We as a nation cannot wipe away this blemish from the national conscience by finding one man guilty,” Sen. Frank Moss (D-Utah) and Rep. Richard Fulton (D-Tenn.) said at the time, according to Hammer’s book. “We all share the guilt.”

So who was this man who would go down as one of America’s worst war criminals?

Calley was born in June 1943, the second oldest of four children and the only boy. He grew up in a middle-class household in Miami, where his father, a World War II Navy veteran, ran a company that sold heavy construction equipment.

In school, he performed poorly and was caught cheating in seventh grade. He dropped out of his high school, joined the Florida Military Academy in Fort Lauderdale, but quit before transferring to another military academy in Georgia. He quit that academy, too, before finally settling on Miami Edison Senior High School. He graduated in 1962, ranking 666th out of 731 students.

That fall, he enrolled at Palm Beach Junior College and worked side gigs as a busboy, dishwasher, bellman, short-order cook and carwash attendant, according to Hammer’s book. At school, he flunked most of his courses. He tried to enlist in the Army in 1964, but was rejected.

He worked as a railway switchman and then as an insurance investigator. He was in San Francisco when he received word that his draft board in Miami was looking for him. He enlisted instead.

His Army superiors, apparently impressed with his military school experience, believed he should attend Officer Candidate School (OCS). In March 1967, he was sent to Fort Benning, where — again — he graduated near the bottom of his class. Calley deployed to Vietnam as a member of the 11th Light Infantry Brigade and a platoon leader in Charlie Company.

“One thing at OCS was nobody said, ‘Now, there will be innocent civilians there,’” Calley wrote in his memoir. “It was drummed into us, ‘Be sharp! On guard! As soon as you think these people won’t kill you, ZAP! In combat, you haven’t friends! You have enemies!’ Over and over at OCS we heard this and I told myself, I’ll act as if I’m never secure. As if everyone in Vietnam would do me in. As if everyone’s bad.”

After additional training in Hawaii, Calley and his fellow soldiers took a Pan Am flight to Vietnam, landing on Dec. 1, 1967. Three and a half months later, Calley and his comrades would open fire on My Lai.


Quotations: My Lai massacre

A selection of Vietnam War quotations pertaining to the My Lai massacre of March 1968. These quotations have been researched, selected and compiled by Alpha History authors. If you would like to suggest a quotation for this collection, please contact us.

“I’m going to go over and get them out of the bunker myself. If the squad opens up on them, shoot ’em.”
Hugh Thompson, Jr., US pilot, to his crew at My Lai, March 1968

“[Hugh] Thompson landed again… walked over to this lieutenant, and I could tell they were in a shouting match. I thought they were going to get in a fistfight. He told me later what they said. Thompson: ‘Let’s get these people out of this bunker and get ’em out of here.’ Brooks: ‘We’ll get ’em out with hand grenades.’ Thompson: ‘I can do better than that. Keep your people in place. My guns are on you.’ Hugh was outranked, so this was not good to do, but that’s how committed he was to stopping it.”
Lawrence Colburn, a member of Thompson’s helicopter crew

“The most disturbing thing I saw [at My Lai] was one boy – and this is what haunts me – a boy with his arms shot off, shot up and hanging on, and he just had this bewildered look on his face, like ‘What did I do?’… He couldn’t comprehend.”
Fred Wilmer, ‘C’ Company

“He just stood there with big eyes staring around like he didn’t understand. He didn’t believe what was happening. Then the captain’s RTO (radio operator) put a burst of M-16 fire into him.”
‘Butch’ Gruver, ‘C’ Company

“It was terrible. They were slaughtering villagers like so many sheep.”
Sergeant Larry La Croix, June 1968

“I feel that they were able to carry out the assigned task, the orders that meant killing small kids, killing women, because they were trained that way. They were trained that when you get into combat, it’s either you or the enemy.”
Kenneth Hodges, ‘C’ company sergeant

“A sweep operation was conducted recently… Crazy American enemy used light machine guns and all kinds of weapons to kill our innocent civilian people in [My Lai]. Most of them were women, kids, just born babies and pregnant women. They shot everything they saw. They killed all domestic animals. They burned all people’s houses. There were 26 families killed completely – no survivors… The American wolf forgot its good sheep’s appearance. They opened mouth to eat, to drink our people blood with all their animal barbarity. Our people have only one way: it is to kill them so they can not bite anymore.”
Viet Cong radio broadcast on My Lai, 1968

“There may be isolated cases of mistreatment of civilians and POWs [by US military personnel] but this by no means reflects the general attitude throughout the division… In direct refutation of this [Tom Glen’s] portrayal is the fact that relations between American soldiers and the Vietnamese people are excellent.”
Colin Powell, US Army major, 1968

“Exactly what did occur in the village of Pinkville in March 1968 I do not know for certain, but I am convinced that it was something very black indeed… I feel that I must take some positive action on this matter. I hope that you will launch an investigation immediately and keep me informed of your progress. If you cannot, then I don’t know what other course of action to take.”
Ron Ridenhour, March 1969

“I have considered sending this to newspapers, magazines and broadcasting companies, but I somehow feel that investigation and action by the Congress of the United States is the appropriate procedure… As a conscientious citizen, I have no desire to further besmirch the image of the American serviceman in the eyes of the world.”
Ron Ridenhour, March 1969

“It is concluded that during the period March 16th-19th 1968, troops of Task Force Barker massacred a large number of Vietnamese nationals in the village of Son My. Knowledge as to the extent of the incident existed at company level… Efforts at division command level to conceal information concerning what was probably believed to be the killing of 20-28 civilians actually resulted in the suppression of a war crime of far greater magnitude. The commander of the 11th Brigade, upon learning that a war crime had probably been committed, deliberately set out to conceal the fact from proper authority and to deceive his commander concerning the matter.”
Summary of findings of the Peers Commission, 1970

“The only crime I have committed is in judgement of my values. Apparently, I valued my troops’ lives more than I did the lives of the enemy.”
William Calley, ‘C’ Company lieutenant

“It’s why I’m old before my time. I remember it all the time. I’m all alone and life is hard. Thinking about it has made me old… I won’t forgive as long as I live. Think of the babies being killed, then ask me why I hate them.”
A Vietnamese survivor of the My Lai massacre


Žiūrėti video įrašą: Cold Blooded US Soldier in Vietnam speaks of his Killing Ethics