Pasaulio istorija 400-500AD - Istorija

Pasaulio istorija 400-500AD - Istorija


We are searching data for your request:

Forums and discussions:
Manuals and reference books:
Data from registers:
Wait the end of the search in all databases.
Upon completion, a link will appear to access the found materials.

Pasaulio istorija 400–500 m

Vėjo malūnai Persijoje, Romėnai palieka Didžiąją Britaniją, Vigotų atimta Roma, Vandalų užgrobta Kathrage, Pirmasis Saksonijos sukilimas, Attila The Hunas nugalėtas, Saksai sutriuškino britus, Vandalai apiplėšė Romą, Vakarų Romos imperija baigėsi, Eftalitų nugalėtas Šahas, Romos Galų okupacija, Ostrogotų karalystė Iš Italijos

400 m Persijoje naudojami vėjo malūnai-Penktasis Sirijos karas baigėsi Banyais mūšyje, tarp Antiocho II (Seleukidų imperijos karalius) ir Egipto Ptolemėjaus V. Egiptiečiai buvo nugalėti Antiocho pajėgų ir buvo priversti visą savo teritoriją, išskyrus Sinajaus dykumą, atiduoti seleukidams.
407 m Romėnai pasitraukė iš Didžiosios Britanijos- 407 m. Mūsų eros metais Konstantinas vadovavo savo kariams pasitraukdamas iš Didžiosios Britanijos. Romos kariai niekada negrįžo į Britaniją.
410 m Vizotų atleista Roma- Po daugybės mūšių, kurie atsitiktinai tęsėsi daugiau nei dešimt metų, Alaricui vadovaujami vizigotai 410 m. Rugpjūčio mėn. Atleido Romą. Dvylika dienų Alarikas ir jo vyrai apipylė miestą griuvėsiais.
439 m Vandalai užgrobė katerį - romėnų Kartaginos miestą užėmė vandalai, vadovaujami Genseriko. Kartagina tapo jo sostine.
441 m Pirmasis Saksonijos sukilimas- Pirmasis saksų sukilimas prieš vietinius britus įvyko 441 m.
451 m Hunas Attila nugalėjo- Attila hunas buvo hunų lyderis ir būtent jis anksčiau nugalėjo vizigotus. Attila vadovavo kariuomenei, kuri, kaip teigiama, sudarė net pusę milijono vyrų. Attila nušlavė Galiją. 451 m. Po Kristaus Attila kovojo su visigotais ir romėnais Chalono mūšyje. Atila buvo nugalėta šiame mūšyje ir buvo priversta trauktis. Toliau jis įsiveržė į Italiją, tačiau popiežius Leonas jį įtikino pasitraukti. Jis mirė 453 m.
455 m Saksai sutriuškino britus- mūšyje prie Aylesfordo Kente, Anglijoje, Hengst ir Horsa vadovaujami saksai nugalėjo britus. Šis mūšis buvo svarbus žingsnis Saksonijoje užkariaujant Britaniją.
455 m Vandalai atleido Romą- vandalai į Vakarų Romos imperatoriaus Valentiniano III nužudymą žiūrėjo kaip į galimybę pulti Romą. Jų puolimas buvo sėkmingas ir miestas buvo apleistas.
476 m Vakarų Romos imperija baigiasi- Vakarų Romos imperija baigėsi, kai Vokietijos samdiniai Ravenoje nuvertė imperatorių Romulą Augustulą. Tada vokiečių samdiniai pasiskelbė Italijos valdovais.
483 m Šahas nugalėjo eftalitus- Firuzas, Irano šachas, buvo nugalėtas eftalitų (iš dabartinio Afganistano vietos). Firuzas užpuolė eftalitus po daugybės nesuderinamų susirėmimų su jais.
486 m Baigiasi romėnų Galijos okupacija- paskutinįjį Romos imperatorių Prancūzijoje nugalėjo Salianų frankų karalius Clovis I. Po romėnų pralaimėjimo Clovis įkūrė frankų karalystę.
488 m Ostrogotų Italijos karalystė- Teodorikas I (Didysis) Bizantijos imperatoriaus Zenono prašymu įsiveržė į šiaurinę Italiją. Jis užkariavo Italiją ir įkūrė Ostrogotų Italijos karalystę.

Laiko juosta 400–500 (trukdžiai)

V amžius Centrinėje rytinėje Alpių dalyje susiformuoja reto-romėnų-germanų koiné, kuri šimtmečiais suformuos Ladinų tautą.

402 Alariko valdomi visigotai įsiveržia į šiaurinę Italiją, pasinaudodami imperine kampanija prieš vandalus ir vakarinius alanus visoje Alpėse, tačiau generolas Stilicho juos nugali Pollenzoje (Pjemontas). Gotai. Vakarų imperatorius Honorius perkelia savo sostinę iš Milano į Raveną.

403 Nauja svarbi Stilicho pergalė prieš Visigotus Veronoje.

404 Romos Vakarų imperatorius Honorijus panaikina gladiatorių žaidimus, kai vienuolis nužudomas bandant sustabdyti kruviną „pramogų šou“.

404-406 Uldino valdomi hunai, dar kartą migruojantys arkliais per Karpatus, primeta savo valdžią didžiulėje teritorijoje tarp vidurio Dunojaus ir Juodosios jūros.

405-406 Didžiulė barbarų minia, vadovaujama pagoniškojo Ostrogoto Radagaisus, kurią sudaro įvairios germanų ir sarmatų grupės, skrendančios iš hunų, įsiveržia į Noricumą ir šiaurinę Italiją iš Panonijos ir Moravijos, bet galiausiai sunaikina imperatoriškosios Stilicho pajėgos ir Uldino valdomi hunai. Fiesole netoli Florencijos.

406-407 Marko ir Gratiano sukilimai Romos Britanijoje.

407 Didelė barbarų invazija į Romos Galiją: švabai, vandalai, burgundai ir dalis vakarų alanų (daugelis jų vis dar yra Dacioje) kerta užšalusį Reiną. Konstantinas, Armorikos (Bretanės) valdovas, uzurpuoja valdžią Britanijai, Romos kariuomenė apleidžia salą ir „liepas“ prie Reino. Baltieji hunai, arba heftalitai, įgyja didžiulę Vidurinės Azijos dalį ir savo reidais pradeda terorizuoti Persiją ir Indiją.

408 Britanija žlugdo saksų reidus. Mirus broliui Arkadijui Konstantinopolyje, Vakarų Honorijaus imperatorius Romas nužudė Stilicho sukilimą ir barbarų samdinių žudynes Papijoje/Ticinume. Tūkstančiai gotų palieka imperatoriškąją armiją, persikėlusią į Alariką, kuris dar kartą įsiveržia į Italiją ir apgula Romą, reikalaudamas turtingos išpirkos.

409 Vandalai, Vakarų Alanas ir Svevi įsitvirtina Ispanijoje ir Lusitanijoje/Portugalijoje Ispanijoje, pripažinę Konstantiną imperatoriumi, sukilėlius ir prieš jį, vadovaujant Gerontui ir Maksimui. Alarikas tęsia Romos apgultį, nes Honorijus Ravenoje atsisako suteikti žemės Norikume, o vėliau (Romos Senatui sutikus) įvardija marionetinį anti-imperatorių Attalą.

410 Alarikas bando apgulti Raveną, tada kaip geros valios gestas atmeta Atalą, tačiau Honorijaus kariuomenė užpuola išdavystę ir išlaisvina jo vizitus Romos maiše. , paėmęs įkaite Honorijaus seserį Galla Placidia ir mirė Kalabrijoje. Oficiali Didžiosios Britanijos Dumnonijos karalystės nepriklausomybė, keltų Kornvalio oficialaus romėnų apleisto Britanijos pirmtakas ir saloje susikūrusios „keltų“ ir „romėnų“ frakcijos. Coel Hen, Šiaurės Britanijos valdovas, yra Didžiosios Britanijos karalius. Magnus Maximus/Macsen Wledig sūnus Eugenijus įsteigia Glivysingo karalystę Velso pietuose. Ruanruanai įsitvirtina kaip hegemoninė jėga tarp Xianbi (proto-mongolų).

maždaug 410 Baltieji hunai/heftalitai sunaikina likusią Kušanshah galią Afganistane, priversdami Chorasmiją ir Vakarų sogdus iš Bukharos vasalų ir užkariaudami Aleksandriją iš Arakosijos/Qandaharo ir Kabulo, ir pradeda niokojančius reidus Šiaurės Indijoje. Romėnams atsisakius Didžiosios Britanijos, Votadini gentis, padalyta į šiaurinę ir pietinę šaką, pradeda vykdyti savo pakilimą tarp Jorkšyro ir Forto gimimo.

411 Uzurpatorių Konstantiną mūšyje Arlyje sugauna Romos generolas Flavijus Konstancijus, o Vakarų imperatorius, Honorijus taip pat žudo, taip pat greitai žlunga Geroncijaus ir Maksimo maištas Ispanijoje. Ataulfas, svainis ir Alarico įpėdinis, kerta Italiją iš pietų į šiaurę, eidamas per Ligūriją, plėšia Lunae/Luni ir Albingaunum/Albenga. Po beveik šimtmečio Romos Afrikos krikščionių bažnyčių donatizmo skilimas įsikūrė Kartaginoje, iš dalies per šv. vėlesnių amžių Šiaurės Afrikos simbolis). Burgundai rado karalystę tarp Reino ir Ronos, apimančios Galiją ir Helvetiją, su sostine Ženevoje.

411-415 Galijoje, žlugus Konstantino uzurpacijai, atsiranda kitų apsimetėlių (paskutinis yra Visigo valdomasis Priscusas Attalusas, buvęs marionetinis imperatorius, kurį jie parėmė 409 m.)-visi yra likviduojami arba Flavius ​​Constantius, arba plėšikuotų barbarų.

412 Vizigotai patenka į Galiją iš Italijos, įsikurdami į vakarus nuo žemutinės Ronos. Britanijoje Pelagijus skleidžia pelagų ereziją (jokios gimtosios nuodėmės, visiška laisva valia).

414 Galla Placidia susituokia su Ataulfu, tapdama (ne tokia entuziastinga) vizitų karaliene. Romos generolas Flavijus Konstancijus išvaro vizigotus iš Narbonos, priversdamas juos persikelti į Kataloniją (kuri ir yra pavadinta jų vardu) ir sugauna jų marionetinį imperatorių Attalą.

415 Ataulfo ​​ir jo žudiko Sigerico Wallia nužudymas pastatytas į Visigotų sostą. Romos ir Konstantinopolio imperatoriai Honorijus ir Teodosijus II panaikino Sanhedrino kunigaikščio Naši (kunigaikščio) pareigas, iki tol paveldėtas izraelitų giminėje Hillel, kaip paskutinį valdžios reikalavimą žydams, kurie iki šiol yra išsklaidyti keturi vėjai.

416 „Galla Placidia“ išpirko Flavius ​​Constantius mainais į maždaug 5000 tonų kviečių.

418 Vakarų Romos imperatorius Honorijus vizitams suteikia Akvitaniją.

419 Vandalai užima „Hispania Betica“ (nuo šio momento regionas bus vadinamas Vandalūzija). Vizotai, dabar valdomi Teodoriko I, savo sostine pasirenka Tulūzą, o jų sritis tęsiasi per Pirėnus nuo Pietų Galijos iki šiaurinės ir rytinės Ispanijos.

420 „Liu-Song“ pakeitė rytinį „Jin“ Nanking mieste.

maždaug 420 Rugilos vakariniai Rugilos hunai savo ruožtu migruoja į Dakiją ir Panoniją, įsitvirtindami tarp Karpatų ir Dunojaus de facto vakarų ir rytų hunų susijungimo. Mongolų gentys (Xianbi) migruoja į Tibetą, kur du šimtmečius atstovai išlaiko valdžią pavadinimu Tsenpo. Rugiai užima Bohemiją ir įtvirtina savo valdžią iki Alpių. Vokiečių Sicambri gentis, esanti Rūro slėnyje, susimaišo su Salijos frankais.


Redakcinė pastaba apie laiko juostą

Pagrindinis laiko juostos tikslas yra greitai nurodyti svarbias katalikų apologetų datas. Jame taip pat pateikiama bendra Bažnyčios istorijos apžvalga katalikui, kuriam galbūt patinka idėja apie tai, kas įvyko praeityje, tačiau jis mažai linkęs skaityti nuodugniai. Laiko juostoje yra datos, susijusios su pasaulietine istorija, kurios yra svarbios katalikų apologetui, taip pat keistos katalikų istorijos detalės smulkmenų mėgėjams. Aš stengiausi įtraukti kuo daugiau svarbių įvykių, tiek gerų, tiek blogų, ir įtraukti faktus, dažniausiai iškeltus katalikų apologetinėse diskusijose. Kai kuriais atvejais bandžiau paneigti įprastus mitus. Šio darbo apimtis būtų neapskaičiuota visų istorinių prieštaravimų ir kaltinimų dėl katalikybės.


V amžius, nuo 401 iki 500

407 Didžiausia invazija į Romos imperiją įvyksta 406–07 metų žiemą, per užšalusį Reiną. Pasipriešinimas silpnas. Vokiečių gentys aplenkė Galiją iki pat Pirėnų.

408 romėnų legionai išvedami iš Didžiosios Britanijos, o piktai, škotai ir saksai įsiveržia į britus.

409 Tarp Galiją užkariavusių vokiečių yra vadinami vandalais. Jie kerta Pirėnų kalnus į Ispaniją (Ispanija).

410 gotai atima Romą. Pagonys tai vertina kaip Romos senųjų dievų darbą ir kaltina krikščionis. Pagonys Romos senato nariai bijo krikščionių keršto, jei jie pasisakys. Krikščionių mokslininkas Jeronimas apgailestauja, kad Romos griuvėsiuose visas pasaulis žuvo.

413 Atsakydamas į kaltinimą, kad dėl Romos žlugimo kalta krikščionybė, vyskupas Augustinas panaikina Romos teoriją, kurią sukūrė vyskupas Eusebijus. Jis tvirtina, kad Romos imperiją paveikė ir Dievas, ir demonai. Jis rašo, kad Roma buvo nuodėmės produktas ir paremta meile sau, apiplėšimais, smurtu ir sukčiavimu. Jis apibūdina romėnus kaip sėkmingiausius plėšikus istorijoje.

414 mirė Changra Gupta II. Jo imperija tęsiasi iki Indijos vakarinės pakrantės. Indija džiaugiasi klestėjimu. Hinduizmas yra tolerantiškas ir laimingas. Hinduizmas sugeria budizmo ir džainizmo aspektus, kurie, gimę kančių metu, dabar netenka savo patrauklumo.

415 Aleksandrijos Hypatia nekenčia vietiniai krikščionys. Ji yra matematikė, mokytoja ir atsidavusi neoplatonistinei pagonybei. Krikščionių minia ištraukia ją iš vežimo ir nužudo.

420 Pietų Kinijoje Liu Yu privertė Jin imperatorių atsisakyti sosto jo naudai. Liu Yu pradeda vadinti Liu Song dinastija.

421 Valdant Sasanidų karaliui Bahramui V vėl prasideda krikščionių persekiojimas. Daugelis krikščionių bėga į rytinę Romos imperijos pusę.

421 Pasak legendos, Venecijos miestą įkūrė nuo vokiečių bėgantys romėnai.

429 Iš Ispanijos į Šiaurės Afriką kerta maždaug 80 000 karių, daugiausia vandalų.

430 Vandalai užkariavo iki pat Augustino miesto Hippo. Nors vandalai supa Hippo, Augustinas miršta.

441 anglosaksai, bėgantys iš šiaurės Europos ir toli nuo besiveržiančių hunų, veržiasi į Britaniją.

445 Šiaurės Kinijoje budistų vienuolynai tapo ekonomiškai galingomis žemės savininkų įmonėmis su paveldimais baudžiauninkais. Budistai kūrė priešus, o taoistai įkvepia judėjimą prieš budizmą. Siongnu valdovas išleidžia įsaką prieš budistus. Įsakymas nužudyti visus budistų vienuolius ir sunaikinti visus budistinius atvaizdus bei knygas.

446 Vortigernas vedė britus prieš piktus (iš Škotijos) ir škotus (iš Velso). Jis naudoja anglosaksų samdinius.

450 žmonių, kalbančių nahuati kalba, yra įsikūrę Meksikoje. Tarp jų yra tie, kurie įkūrė Teotihuacan valstiją, o Nahuati kalbėtojų filialo palikuonys bus tie, kurie vadinami Meksika arba actekais.

450 Teotihuacan (centrinėje Meksikoje, bet ne actekų) civilizacija tęsiasi per didžiąją Mesoamerikos regiono dalį. Mieste gyvena daugiau nei 150 000 žmonių ir galbūt net 250 000 gyventojų.

451 Attila Hunas kerta Reiną į Galiją.

453 & ndash 455 Pietų Kinijoje budizmą priėmė Liu Song imperatorius, tačiau budizmas neįrodo, kad jis neatgraso nuo nesantaikos ir chaoso. Imperatorių nužudo jo sūnus, kuris perima valdžią, o jį nužudo jo brolis, kuris tampa pietų imperatoriumi Xiao Wu.

458 anglosaksai siunčia keltų britus, bėgančius į vakarus link Velso ir į jį, į Airiją ir per Lamanšo sąsiaurį į tai, kas šiandien vadinama Bretanė.

465 Pietų Kinijoje imperatorių Xiao Wu pakeičia šešiolikmetis, kuris po šešių mėnesių yra nužudomas. Nužudytą berniuką pakeičia jo dėdė, imperatorius Mingas (Mingdi), kuris turi nužudyti visus savo brolius ir sūnėnus.

466 Šiaurės Kinija turi naują Xiongnu valdovą, imperatorių Xian-wen. Jis pasiskelbia budistu. Budizmas yra atkurtas šiaurėje. Jis apsisaugo nuo savo nužudymo, žudydamas kitus princus iš savo giminės.

475 Imperatorius Mingas pakeičiamas jo dešimties metų sūnumi imperatoriumi Šunu, o jo vardu seka daugiau žmogžudysčių.

476 Romos kariuomenės vadas Odoakeris perima valdžią Romoje.

477 Maišytuvas dabar plačiai naudojamas visoje Kinijoje.

477 & ndash 479 Imperatorius Šunas yra nužudytas. Tai, kas liko iš karališkosios Liu šeimos, yra diskredituota. Valstybės pareigūnas atsikrato Liu šeimos ir įkuria naują dinastiją, vadinamą Chi, ir Chi šeima pradeda vienas kitą žudyti.

484 heftalitai (hunai) nužudo Sasanijos karalių Firuzą, jo raitelius ir didžiąją dalį Sasanidų bajorų. Jie užfiksuoja karaliaus šeimą ir iždą.

488 Romos Romos imperijos imperatorius Zenonas siunčia vokiečių armiją, vadovaujamą Teodoriko, per Alpes prieš Odoaką.

493 „Theodoric“ armija nugali Odoakero armiją. Teodorikas prisiima Italijos karaliaus titulą, o Romos vyskupas susidraugauja su Teodoriku.

496 Vokiečių frankų karalius Clovis pratęsė savo valdymą šiaurės rytų Galijoje, išliejo daug kraujo. Jo žmona Clotilda yra Trejybe tikinti krikščionė. Clovis priima savo žmonos tikėjimą savimi ir savo pavaldiniais.

497 Persiją ištiko sausra ir badas. Persai maištauja prieš Sasanidų karalių Kavadą (Firuzo sūnų). Zoroastrijų kunigas Mazdakas skelbia, kad jį atsiuntė Dievas skelbti, jog visi žmonės gimsta lygūs ir kad niekas neturi teisės turėti daugiau už kitus. Jis tvirtina reformuojantis ir valantis zoroastrizmą. Pasak jo, pasaulį nuo teisumo išvertė penki demonai: pavydas, pyktis, kerštas, poreikis ir godumas. Jo pasekėjai plėšia turtuolių namus ir haremus.

Į Pietų Afriką atvyksta 500 migruojančių „Bantu“ garsiakalbių, kurie keliauja daugiau nei šimtmetį. Kupranugariai buvo sukurti kaip transporto priemonė Šiaurės Afrikoje.

Dėl 500 nekompetentingos vyriausybės Kinijai nepavyko apginti savo šiaurinės sienos. Siongnu karalių dinastija Tuoba Wei dominuoja visoje šiaurinėje Kinijoje, o kultūriškai jie tampa kiniškesni. Tuo tarpu pietuose neseniai virtinė kinų šeimų buvo pakilusi ir nukritusi nuo valdžios, tuo pačiu įsitraukdama į žmogžudystes, kaip būdą išspręsti ginčus dėl to, kas valdys.


Europa 500 m

Vakarų Romos imperija atiteko vokiečių užpuolikams, tačiau rytinė Romos imperija lieka nepažeista.

Prenumeruokite daugiau puikaus turinio ir pašalinkite skelbimus

Pasiklydote? Peržiūrėkite sąrašą visi žemėlapiai

Prenumeruokite daugiau puikaus turinio ir pašalinkite skelbimus

Civilizacijos

Prenumeruokite daugiau puikaus turinio ir pašalinkite skelbimus

Kas vyksta Europoje 500 m

Šis žemėlapis rodo Europos istoriją 500 m. Romos imperija išliko rytuose, tačiau vakarinės provincijos priklausė vokiečių genčių grupei.

Romos imperija žlunga

Per pastaruosius tris šimtmečius Romos imperija patyrė daug pokyčių. Didžiosios senovės Romos dienos praėjo, o pats Romos miestas nustojo būti politinės galios buveine. Imperatoriai vis daugiau laiko praleisdavo arti sienų, kad susidorotų su vis didėjančiomis grėsmėmis tiek už sienų, tiek iš savo kariuomenės.

IV amžiuje įvyko dramatiška transformacija, kai imperatorius Konstantinas (valdė 311-337 m.) Atsivertė į krikščionybę. Pagal jo įpėdinius krikščionybė tapo oficialia imperijos religija. Konstantinas taip pat įkūrė naują imperijos sostinę Konstantinopolį.

Romos imperijos žlugimas vakaruose

V amžiuje vakarines imperijos provincijas užvaldė vokiečių gentys. Čia buvo įkurta nemažai germanų karalystių, jų teritorijos išsiplėtė ir apėmė visą buvusios Vakarų imperijos teritoriją. Kurį laiką visai Vakarų Europai grėsė baisūs hunai - žmonės iš Vidurinės Azijos, kurie, valdomi savo karaliaus Atilas, atrodė taip, tarsi galėtų užvaldyti visą Romos imperiją. Tačiau tuo atveju jie buvo nugalėti romėnų ir gotų koalicijos (451).

Galiausiai 476 m. Paskutinis Romos imperatorius Vakaruose atsisakė sosto. Tai paliko vizitų, burgundų ir frankų karalystes, kad padalintų tarp jų Galiją, o vizigotai ir Seubi dalijosi Pirėnų pusiasaliu. Šiaurės Afriką užėmė kita vokiečių gentis - vandalai. Pietų Britaniją apgyvendina šiaurės vokiečių tautos, kurios istorijoje buvo žinomos kaip anglosaksai.

Iki šios dienos net Italija, senosios Romos imperijos širdis, valdo barbarus, o Ostrogotų karalius valdo iš Ravenos, buvusios Vakarų Romos imperatorių buveinės.

Romos civilizacijos žlugimas ir išlikimas

Graikų-romėnų civilizacija labai nukentėjo šiose buvusiose Romos provincijose, o visuomenė patiria didžiulius pokyčius. Mieste gyvenantis romėnų gyvenimo būdas smarkiai nyksta.

Susitraukusiuose miestuose dabar dominuoja krikščionys vyskupai, kurie pasirodė esantys vieninteliai veikėjai, galintys apsaugoti miestiečius šiais neramiais laikais.

Romos imperija toli gražu nėra išnykusi. Ji susitraukė iki rytinės pusės, tačiau, valdoma iš sostinės Konstantinopolio, išlieka galinga ir klestinti. Čia Romos civilizacija ir toliau klesti, nors ir pasikeitusi, virsdama Bizantijos civilizacija. Visų pirma, krikščionių bažnyčia daro didžiulę įtaką savo visuomenei ir kultūrai.

Įsigilinkite

Premium vienetai

Europa viduramžiais („PowerPoint“ vaizdas iš paukščio skrydžio iš tūkstančio metų istorijos)

Viduramžių Europa I: nuo 400 iki 1000 m (išsamesnė ankstyvųjų viduramžių apžvalga)


Ankstyvosios nepriklausomos Britanijos žemėlapis AD 400-425

Ketvirtojo amžiaus antroje pusėje susidūrus su ekonomikos nuosmukiu ir įvairiais barbarų reidais bei rimtesniais įsiveržimais, Romos Britanijos turtas smarkiai sumažėjo. Įvairūs vidiniai sukilimai reiškė, kad kariniai daliniai buvo labai išeikvoti, o dvi stiprios pajėgos buvo paimtos į žemyną, ir, atrodo, niekada nesugrįš.

Vakaruose ir šiaurėje buvo įsteigtos (arba oficialiai pripažintos) įvairios klientų valstybės. Atnaujintas karas įsiplieskė prieš tolimosios šiaurės piktus ir, matyt, tęsėsi „daugelį metų“. Tolesni škotų (airių) reidai įvyko pietinėje Didžiosios Britanijos pakrantėje 404/405 m., Kaip tik tuo metu, kai buvo išvestos pagrindinės imperijos kariuomenės pajėgos. Britanijos provincijos buvo gana izoliuotos ir stokojo paramos iš Romos kovojant su barbarų įsiveržimais. 409 metais britai išsiuntė visus Romos pareigūnus, nutraukdami ryšius, kurie niekada nebuvo atnaujinti.

Po pertraukos su Roma atėjo laikotarpis, kai centrinė administracija, matyt, pradėjo žlugti. Ir tada Vortigernas, atrodo, išryškėjo, jau galingas pusiau nepriklausomose Pagenses teritorijose vakaruose.

Visos sienos yra spėlionės, tačiau grubios teritorinės ribos yra žinomos.

Norėdami pasirinkti teritoriją papildomai informacijai gauti (paprastai pridedamoje funkcijoje, jei yra įrašas), spustelėkite bet kur jos ribose.

Originalo teksto ir žemėlapio autorių teisės ir kopija P L Kessler ir istorijos failai. Originali istorijos failų funkcija. Grįžti arba grįžti namo.


Romos laiko juosta V amžiuje po Kr

Dvylika lentelių yra pirmasis bandymas sudaryti teisės kodeksą ir išliko vienintelis bandymas beveik tūkstantį metų.

Paprastai Romos kalėjimai nebuvo naudojami baudžiant nusikaltėlius, bet buvo skirti tik teismo ar egzekucijos laukiantiems žmonėms laikyti.

Plebeso tribūna (tribunus plebis) buvo magistratūra, įkurta 494 m. Ji buvo sukurta siekiant suteikti žmonėms tiesioginį atstovą magistratą.

Dievinto Augusto aktų, kuriais jis visą pasaulį pavertė Romos žmonių suverenitetui, kopija.

Ši knyga atskleidžia, kaip imperija, besitęsusi nuo Glazgo iki Asuano Egipte, galėtų būti valdoma iš vieno miesto ir vis dar išgyventi daugiau nei tūkstantį metų.

Šis antrasis leidimas apima naują įvadą, kuriame nagrinėjamos pasekmės vyriausybei ir valdančioms klasėms, kai Respubliką pakeis imperatoriai.

Tuo laikotarpiu Romos imperijos vyriausybė susidūrė su ilgiausia jos istorijos krize ir išgyveno. Šis tekstas yra ankstyvas bandymas išsamiai ištirti šios transformacijos kilmę ir raidą senovės pasaulyje.

Kardai prieš Senatą aprašo pirmuosius tris dešimtmečius trunkantį šimtmečio Romos pilietinį karą, kuris iš respublikos pavertė imperine autokratija, nuo piliečių lyderių Romos iki dekadentinių imperatorių banditų.

Pirmasis Romos imperatorius Augustas, įvaikintas Julijaus Cezario sūnus, turbūt padarė ilgalaikį poveikį visų klasikinio pasaulio valdovų istorijai. Šioje knygoje daugiausia dėmesio skiriama jo atėjimui į valdžią ir būdams, kuriais jis tada išlaikė autoritetą visą savo valdymo laikotarpį.


16 nuostabių mokslinių išradimų ir atradimų senovės Indijoje

Senovės civilizacijoje civilizacijos augimas buvo tų dienų neįtikėtinos senovės inžinerijos ir technologijų rezultatas. Šios technologijos tam tikru būdu paveikė šiuolaikinį gyvenimą. Tačiau daugelis šių išradimų yra pamirštami, pametami tik puslapiuose ir tik po tūkstančių metų atgaivinami. Tai yra keletas geriausių senovės technologijų ir išradimų pavyzdžių, kurie buvo naudojami Senovės Indijoje arba buvo sukurti senovės indų:

1. Atominė teorija buvo sukurta prieš 2600 metų Senovės Indijoje

Sakoma, kad Johnas Daltonas yra atominės teorijos tėvas. Tačiau prieš Daltoną, gyvenusį 1766–1844 m. Acharya Kanad jau kalbėjo apie anu - atomo - nesunaikinamos materijos dalelės idėją daugiau nei prieš 2600 metų.

Istorija yra tokia, kad vaikščiodamas su ryžių grūdais rankoje jis negalėjo jų toliau sulaužyti. Nesvarbu, koks jis buvo mažas, jis manė, kad tai vis tiek ryžiai. Taip jis manė, kad turi būti nedaloma materija, vadinama anu, atomu, iš kurios visi visatos daiktai yra sudaryti. Ir ta kita medžiaga turi skirtingą šių atomų sudėtį.

2. Niutono dėsnis buvo sukurtas 1200 metų prieš Niutoną

In Surya Siddhanta, kuris datuojamas 400-500AD, Indų astronomas Bhaskaracharya teigia: „Daiktai krinta ant žemės dėl žemės traukos jėgos. Todėl žemė, planetos, žvaigždynai, mėnulis ir saulė dėl šios traukos yra laikomi orbitoje “. Tai linijos, panašios į Niutono gravitacijos įstatymą. Tik po 1200 metų, 1687 m., Seras Izaokas Niutonas atrado šį reiškinį.

3. Bhaskaracharya ir jo skaičiavimas apie žemę

Bhaskaracharya buvo asmuo, kuris apskaičiavo, kiek laiko Žemė skrieja aplink Saulę šimtus metų iki vakarų atradimo. Jis nustatė, kad tai 365,258756484 dienos. Jo darbai „Lilavati“, „Bijaganita“ laikomi neprilygstamais. Kitame savo darbe „Siddhant Shiromani“ jis kalba apie planetų padėtį, užtemimus, kosmografiją, matematines technikas, astronominę įrangą.

4. Medicinos tėvas - Acharya Charak

Indijos kontekste žinoma kaip medicinos tėvas, rašė Acharya Charak Charakas Samhita, kuri laikoma Ajurvedos enciklopedija. Jo prognozė, diagnozė, principai, gydymas vis dar turi didelę vertę ir šiandien. Kai Vakaruose kilo painiavos dėl skirtingų teorijų, Charakas nustatė savo principus dėl įvairių žmogaus anatomijos, embriologijos, farmakologijos, kraujotakos, ligų, diabeto, tuberkuliozės, širdies ligų ir kt. Savo knygoje jis davė 100 000 vaistažolių augalų vaistinės savybės. Jis taip pat kalbėjo apie tinkamos mitybos poveikį protui ir kūnui. Ir daug kitų poveikių.

5. Rishi Bharadwaj ir vimanas

Parašė Maharshi Bhardwaj, Vymaanika-Shaastra buvo atrastas Indijos šventykloje. Ši knyga buvo parašyta 400 m. energijos šaltiniai. Tomis dienomis vimanas pakilo vertikaliai, ir jis kalba apie mažiausiai 70 valdžios institucijų ir 10 kelionių lėktuvu ekspertų.

6. Rishi Kanva ir vėjo mokslas

Kanva, Rishi Angirasa palikuonis, kalba apie vėjo mokslas Rigvedos skyriuose 8: 41: 6 Jagati Dievo vėjo metre.

7. Rishi Kapil Muni ir jo požiūris į tai, kaip buvo sukurta visata

Rishi Kapil Muni ankstyvame amžiuje turėjo retą intelektą. Jis net rašė Sankhya Darshan kuris apibrėžė meditacijos sąvokas. Pasak jo, dhyana arba meditacija yra proto būsena, kuri lieka be jokio subjektyvumo/objektyvumo, be jokių minčių, be jokio pasaulietiško ar materialinio malonumo. Jis kalba apie tęstinumą nuo žemiausių neorganinių iki aukščiausių organinių formų, kurių šaltinis yra Prakritas, gamta.

Jis net kalba apie tai, kaip visata pasireiškė iš kūrybos (samasara), iš kurios Puruša (siela) ir Prakriti (materija) yra amžini ir nepriklausomi vienas nuo kito. Jis teigia, kad jokie argumentai negali paneigti Dievo tikrovės, todėl Puruša ir Prakriti yra atsakingi už kūrinį be kūrėjo, Dievo.

8. Patandžali - jogos tėvas

Joga yra vienas didžiausių induistų indėlių pasaulyje. Per jogą galima atrasti ir suvokti galutinę tikrovę. Šios pasaulinės praktikos plitimo priežastis yra Acharya Patanjali. Jis nurodė, kaip galima valdyti kvėpavimą, kad būtų galima valdyti protą, kūną ir sielą, o jo 84 jogos pozos taip pat parodė, kaip gali būti įvairių sistemų - kraujotakos, nervų, virškinimo, kvėpavimo, endokrininės ir kitų - organizmo efektyvumas. pagerėjo.

9. Acharya Aryabhatt ir pirmasis teiginys apie žemės sukimąsi

Acharya Aryabhatt yra vienas didžiausių matematikų ir astronomų šioje pasaulio pusėje. Gimęs 476 m. Pr. Kusumpūre, būdamas 23 metų jis parašė savo tekstą apie astronomiją ir neprilygstamą matematikos traktatą, žinomą kaip Aryabhatiyam. Jis buvo pirmasis žmogus, apskaičiavęs planetų judėjimą ir užtemimų laiką, taip pat asmuo, kuris paskelbė, kad žemė yra apvali, besisukanti aplink savo ašį ir skriejanti aplink saulę. Tai buvo 1000 metų, kol Kopernikas paskelbė heliocentrinę teoriją.

10. Sushruta - chirurgijos tėvas

Dar prieš 2600 metų Sushruta darė tai, ką šiuolaikiniams mokslininkams vis dar sunku padaryti. Jis atliko sudėtingas operacijas, tokias kaip cezario pjūvis, katarakta, dirbtinės galūnės, rinoplastika, plastinė chirurgija, smegenų operacijos ir daugelis kitų. Jis gimė išminčius Vishwamitra, taip pat parašė knygą „Sushruta Samhita“, kurioje kalbama apie daugiau nei 300 chirurginių procedūrų ir 125 chirurginius instrumentus.

11. Varahamihira ir mėnulio švytėjimas

„Panch Siddhant“ autorius Varahamihira kalba apie blizgančią mėnulio ir planetų prigimtį dėl saulės spindulių. Jis taip pat rašė Bruhadas Samhita ir Bruhadas Jata kur jis kalba apie geografijos, žvaigždyno, mokslo, gyvūnų mokslo sritis, išgydo įvairias ligas, sukeliančias augalus ir medžius.

12. Galaktika yra ovali, žemė sferinė

Vaizdo kreditas ir#8211 „Wikimedia“

Jajur Vedų eilutėje sakoma: „Brahmaanda vyapta deha bhasitha himaruja ..“, kurioje teigiama, kad Šiva yra ta, kuri išplito Brahmaandoje. Anda reiškia kiaušinį, kuris parodo galaktikos formą. Tais laikais vakariečiai tikėjo, kad žemė yra plokščia. Tačiau šioje pasaulio pusėje žmonės visada tikėjo, kad žemė yra sferinė. Daugelis šventraščių kalba apie bhoogolą, žemę, kur Gola reiškia apvalią.

13. Subatominės dalelės

Lalitha Sahasranama ištraukoje Hayagreeva apibūdina deivę Agastya muni kaip super sąmonę/Brahmaną, persmelkiantį net subatomines daleles medžiagoje: „Paranjyotih parandhamah paramanuh paratpara“. Anuvu reiškia atomą, paramanu yra subatominė dalelė, smulkesnė už smulkiausią atomą, tai reiškia elektronus ir kitus.

14. Branduoliniai ginklai senovėje

Mahabharata aiškiai rodo, kad įvyko katastrofiškas sprogimas, kuris paveikė didelę žemės dalį. Istorikas Kisari Mohan Ganguli sako, kad Raštai ir senovės raštai kalba apie tokius apibūdinimus: “Vienas sviedinys, įkrautas visa jėga Visatoje …Kaip kaitri dūmų ir liepsnos kolona, ​​tokia šviesi kaip 10 000 saulių, pakilo visu savo spindesiu. 8230 tai buvo nežinomas ginklas, geležinis perkūnas, milžiniškas mirties pasiuntinys, kuris visą rasę pavertė pelenais “.

In Rajasthan, India, 10 miles west of Jodhpur, it has been established that there was a high rate of birth defects and cancer under the area years before. Scientists speculate that it could be because of radiation caused by an atomic blast that dates back 8000 to 12000 years ago.

15. Ancient ultrasound machines

In Shrimad Bhagavatam, 30th chapter 3rd canto describes the growth of the embryo in the mother’s womb. This description is quite similar to modern descriptions found in modern textbooks. Perhaps back in the days, there were ancient ultrasound machines through which they found about this process.

16. Fire bacteria

Science has long been saying that no life can exist in fire. It gave them a base for sterilization. But Vedas claim that life exists everywhere, even in the fire. But recently, it has been discovered that ‘fire bacteria’ can survive in a fire.

These facts, yes facts, throw a question in the face of the earth, “Did ancient science really know more than modern science?”


The world in 200-400AD?

Anyone having suggestions on good reference litterature on the world (not only Europe) in the period 200-400AD?

Cultures, countries, regents, terrain, etc.

Even if it only covers a part of the world will suffice, then I can assemble the information myself.

(posted the same question (identically phrased) for 400-600AD in the Medieval and Byzantine History sub-forum, so that you know! )

Frank81

In China, the most famous piece of true litterature is "The Romance of the Three Kingdoms".

The age you want to cover in China comprise the Three Kingdoms and the Western Jin.


In India, you have the mighty Gupta empire

Caracalla

[ame=http://en.wikipedia.org/wiki/Gupta_empire]Gupta Empire - Wikipedia, the free encyclopedia[/ame]

[ame=http://en.wikipedia.org/wiki/Sassanid_Empire]Sassanid Empire - Wikipedia, the free encyclopedia[/ame]

[ame=http://en.wikipedia.org/wiki/Western_Jin_Dynasty]Jin Dynasty (265[/ame]

AndreasK

Many thanks, Frank81 and Caracalla.

I actually found thanks to your links a very useful map, Asia in 500AD. Not the period asked for in this sub-forum but in another.

Attachments

Frank81


(You can't see the Three Kingdoms because they existed only during the 3rd century.)

Pixi666

Guaporense

The period from 200 ad to 400 ad was the period when the mediterranean economy started it's collapse. Levels of shipwreck and lead pollution (proxy indicators of sea trade and metal production) show massive decline in the period:

I consider it the darkest period in human history, since it represented the greatest setback in the development of western civilization and therefore, of the world (since our modern world is the product of the west). The early middle ages were actually not as dark, as it represented the beginning of the recovery: from 650 ad to 1000 ad Europe and the Middle East started their recovery from the fall of the Roman Empire (for instance the estimated population of Europe increased from 25 million in 650 ad to 36 million in 1000 ad).

During the 3rd century the Roman Empire declined massively, in 200 ad it was the undisputed ruler of the ancient world while a century later is was struggling to win their wars with the Sassanids and Germanic barbarians. Inflation, civil war and overall decline in the quality of the political institutions resulted in a social collapse. The empire had to be reformed to survive as the ways of the Principate were not adapted to the new circunstances. The reforms of Diocletian more than anything else were responsible for the long transformation of the Roman Empire from a confederation of mediterranean city states into a centralized military dictatorship. Christianity as we know it was developed by the Romans in the early 4th century to serve as the official religion of the empire, to serve as a new glue to hold the empire together during these times of economic and social desintegration.

Frank81

In Rome, the 3rd Century was characterized by dramatic crisis that nearly collapsed the Empire as Guaporense has indicated. The 4th Century was a recovering age and a full reshaping of the empire, a change led by Diocletian and Constantine.

I would say that the main change was that of the nature of the Empire, that became far more burocratized and statalized than before, to the point that some of the measures that the Emperors took during this age, such as the control of prices, have been considered by many authors as a form of archaic socialism.

Guaporense

It is interesting how delicate the Roman Empire was, around 150 CE it appeared to completely dominate the ancient world. But during the mid 3rd century inflation and economic crisis resulted into the near collapse of the empire and massive invasions of germanic and persian barbarians into the empire.

These peoples were only awaiting the decline of the Roman military power to take advantage and sack the wealthy cities of the mediterranean.

Eratosthenes

It is interesting how delicate the Roman Empire was, around 150 CE it appeared to completely dominate the ancient world. But during the mid 3rd century inflation and economic crisis resulted into the near collapse of the empire and massive invasions of germanic and persian barbarians into the empire.

These peoples were only awaiting the decline of the Roman military power to take advantage and sack the wealthy cities of the mediterranean.

It wasn't "inflation and economic crisis" that weakened Rome, they had some managerial problems. I don't see how any state or culture could survive a 90 year long string of incompetents in purple.

180-192 Lucius Aurelius Commodus Antoninus. Marcus's sicko son became Emperor upon Marcus' death. So for 12 years the Roman world was led by a mentally ill person who spent most of his time acting out increasingly vile fantasies in the arena, usually while playing the part of Hercules. He was finally assassinated by members of his own family.

So in 193, came the wars of succession, there were 5 emperors that year which left the most bloodthirsty of them all (Septimius Severus) as the last man standing. In 195 he promoted his worthless son Caracalla to Caesar which brought on another civil war. By 197 Severus had declared Rome a military dictatorship. His reign brought the "empire" a series of unnecessary wars with Parthia (who were not "barbarians") in which he slaughtered nearly all the inhabitants of Cestiphon and brought the eternal wrath of the Persian people.

The harvest of Severus's wars on the disorganized de-centralized Parthians was the rise of the Sassanids, who became an aggressive enemy of Rome for the next 400 years.

In 211, Severus died and left Caracalla as Emperor. Caracalla was one of the worst emperors ever. He started a losing war with Parthia and had to be assassinated by his proctarian prefect, who was soon assassinated himself by Julia Maesa, a member of the Severus family.

Thus brought Julia 's grandson, Elagabalus, possibly the most inept clown to ever hold the title of emperor to power, but not really in "power" because his mom and grandmother (Julia) also made themselves 'Augusta" and they ran the show.

This didn't last long as Julia decided to do away with both Elagabalus and his mother - They were beheaded and their bodies were dragged through the streets of Rome and thrown into the Tiber and Elagabalus's cousin (and his mother) were made emperor(s) until 235 when they too were hacked to death by Maximus. Which brought the Year of the Six Emperors in 238.

Eventually (after Maximinus and his son's corpses were decapitated) a child Emperor named Gordian was chosen. By 241 Gordian married the daughter of the praetorian prefect, Timesitheus who became the de facto ruler of the Roman empire.

But that didn't last long as Gordian managed to get himself killed by the Persians at the Battle of Misiche shortly after his father inlaw had passed away.

This left Gordian's (new on the job) praetorian prefect, Phillip as Emperor.

Phillip didn't last long either, he was assassinated by Decius who only lasted two years himself (it is noteworthy that Phillip showed signs of competence.)

Decius was replaced by Gaius Vibius Trebonianus Gallus who also only lasted two years before he met an untimely death.

The next Emperor, Aemillian, (probably Decius's killer) lasted all of three months.

Valerian marched on Aemillian and nearly set a third century longevity record by remaining emperor for seven years - until he earned the distinction of becoming the only Roman Emperor to be captured alive by an enemy, the Persians.


Years: c. 500 BCE - c. 400 BCE Subject: History, Ancient history (non-classical to 500 CE)
Publisher: HistoryWorld Online Publication Date: 2012
Current online version: 2012 eISBN: 9780191735394

Go to Pazyryk, Siberia, Russia in The Concise Oxford Dictionary of Archaeology (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Aksum in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Immortals, the in The Oxford Dictionary of Phrase and Fable (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to magnetite in A Dictionary of Chemistry (6 ed.)

See this event in other timelines:

Go to lacquer in The Concise Oxford Dictionary of Archaeology (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Royal Road in Oxford Dictionary of the Classical World (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Isthmian Games in The Oxford Classical Dictionary (3 rev ed.)

See this event in other timelines:

Go to I Ching in The Concise Oxford Dictionary of World Religions (1 rev ed.)

See this event in other timelines:

Go to amber in A Dictionary of Biology (6 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Zoroastrianism in The Oxford Dictionary of Phrase and Fable (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Zoroastrianism in The Oxford Dictionary of Phrase and Fable (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Greek pottery in The Concise Oxford Dictionary of Art Terms (2 ed.)

See this event in other timelines:

See this event in other timelines:

See this event in other timelines:

Go to Celt in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Taoism in World Encyclopedia (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Nok in Encyclopedia of Africa (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to octave in World Encyclopedia (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Byzantium, sport in in A Dictionary of Sports Studies (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to trireme in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Greek-Persian wars in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Pericles (c.495–29 bc) in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Greek-Persian wars in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Greek-Persian wars in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Greek-Persian wars in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Pheidippides in The Oxford Dictionary of Phrase and Fable (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Marathon, battle of in Oxford Dictionary of the Classical World (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Greek-Persian wars in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to o'stracism in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Aeschylus (525?–456 bc) in World Encyclopedia (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Themistocles (c. 528–462 bc) in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Xerxes I in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Greek-Persian wars in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Critius in The Oxford Dictionary of Art (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Leonidas (480 bc) in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Greek-Persian wars in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Salamis, Battle of (480 bc) in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Plataea, battle of (479 bc) in Oxford Dictionary of the Classical World (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to My'calē in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Byzantium in Oxford Dictionary of the Classical World (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Delian League in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Delian League in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Delphi Charioteer in The Oxford Dictionary of Art (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Olympian Games in The Oxford Classical Dictionary (3 rev ed.)

See this event in other timelines:

Go to Jainism in A Dictionary of Asian Mythology (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Sophocles in The Oxford Companion to World Mythology (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Cīmon (c.510–c.450 bc) in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Areopagus in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Ithō'mē, Mount in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Peloponne'sian War, First in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Athenian democracy in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Peloponne'sian War, First in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Peloponne'sian War, First in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Long Walls in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Herodotus (c. 490–c. 425 bc) in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Peloponne'sian War, First in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Delian League in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Long Walls in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Euripides (c.480–c.450 bc) in World Encyclopedia (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Greek-Persian wars in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Delian League in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Delian League in World Encyclopedia (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Empedocles of Acragas (c.495–c.435 bc) in The Oxford Dictionary of Philosophy (2 rev ed.)

See this event in other timelines:

Go to Nabataeans in The Concise Oxford Dictionary of Archaeology (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Philolāus in Oxford Dictionary of the Classical World (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Greek-Persian wars in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to sophists in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Herodotus (c. 490–c. 425 bc) in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to juries in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Callias, Peace of in The Oxford Classical Dictionary (3 rev ed.)

See this event in other timelines:

Go to Parthenon in The Oxford Dictionary of Phrase and Fable (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Ictīnus in Oxford Dictionary of the Classical World (1 ed.)

See this event in other timelines:

See this event in other timelines:

Go to Periclēs (c.495–429 bc) in Oxford Dictionary of the Classical World (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Thirty Years Peace in Oxford Dictionary of the Classical World (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Pericles (c.495–29 bc) in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Myron in Oxford Dictionary of the Classical World (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to cleruchy in Oxford Dictionary of the Classical World (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to cleruchy in Oxford Dictionary of the Classical World (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Aristophanes (c.448–c.380 bc) in World Encyclopedia (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Thirty Years Peace in Oxford Dictionary of the Classical World (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Peloponnesian War in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Peloponnesian War in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Thucydides (c.460/455–c.400 bc) in The Oxford Companion to English Literature (7 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Buddha in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

See this event in other timelines:

Go to Peloponnesian War in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Pericles (c.495–29 bc) in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Peloponnesian War in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Aristophanes (c.448–c.380 bc) in World Encyclopedia (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Buddhism in World Encyclopedia (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to bodhi in A Dictionary of Buddhism (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to atomism in World Encyclopedia (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Buddhism in World Encyclopedia (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Mēlos in Oxford Dictionary of the Classical World (1 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Peloponnesian War in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to architecture, orders of in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Sicily in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Aegospotami, Battle of in A Dictionary of World History (2 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Long Walls in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)

See this event in other timelines:

Go to Ana'băsis (‘Cyrus' expedition inland’) in The Oxford Companion to Classical Literature (3 ed.)


The Daily Life of Medieval Monks

Life for monks in a medieval monastery, just like in any profession or calling, had its pros and cons. While they were expected to live simply with few possessions, attend services at all hours of the day and night, and perhaps even take a vow of silence, monks could at least benefit from a secure roof over their heads. Another plus was a regular food supply which was of a much higher standard than the vast majority of the medieval population had access to. Besides attempting to get closer to God through their physical sacrifices and religious studies, monks could be very useful to the community by educating the youth of the aristocracy and producing books and illuminated manuscripts which have since proved to be invaluable records of medieval life for modern historians.

Development of Monasteries

From the 3rd century CE there developed a trend in Egypt and Syria which saw some Christians decide to live the life of a solitary hermit or ascetic. They did this because they thought that without any material- or worldly distractions they would achieve a greater understanding of and closeness to God. In addition, whenever early Christians were persecuted they were sometimes forced by necessity to live in remote mountain areas where the essentials of life were lacking. As these individualists grew in number some of them began to live together in communities, continuing, though, to cut themselves off from the rest of society and devoting themselves entirely to prayer and the study of scriptures. Initially, members of these communities still lived essentially solitary lives and only gathered together for religious services. Their leader, an abba (hence the later 'abbot') presided over these individualists – they were called monachos in Greek for that reason, which is derived from mono meaning 'one', and which is the origin of the word 'monk'. Over time, within this early form of the monastery, a more communal attitude to daily life developed where members shared the labour needed to keep themselves self-sufficient and they shared accommodation and meals.

Skelbimas

From the 5th century CE the idea of monasteries spread across the Byzantine Empire and then to Roman Europe where people adopted their own distinct practices based on the teachings of Saint Benedict of Nursia (c. 480-c. 543 CE). The Benedictine order encouraged its members to live as simple a life as possible with simple food, basic accommodation and as few possessions as was practical. There was a set of regulations that monks had to follow and, because they all lived the same way, they became known as 'brothers'. Monastic rules differed between the different orders that evolved from the 11th century CE and even between individual monasteries. Some orders were stricter, such as the Cistercians which were formed in 1098 CE by a group of Benedictine monks who wanted an even less-worldly life for themselves. Women too could live the monastic life as nuns in abbeys and nunneries.

As monasteries were intended to be self-sufficient, monks had to combine daily labour to produce food with communal worship and private study. Monasteries grew in sophistication and wealth, greatly helped by tax relief and donations, so, as the Middle Ages wore on, physical labour became less of a necessity for monks who could now rely on the efforts of lay brothers, hired labourers or serfs (unfree labourers). Consequently, monks in the High Middle Ages were able to spend more time on scholarly pursuits, particularly producing such medieval monastic specialties as illuminated manuscripts.

Skelbimas

Recruitment

People were attracted to the monastic life for various reasons such as piety the fact that it was a respected career choice there was the chance of real power if one rose to the top and one was guaranteed decent accommodation and above average meals for life. The second or third sons of the aristocracy, who were not likely to inherit their father's lands, were often encouraged to join the church and one of the paths to a successful career was to join a monastery and receive an education there (learning reading, writing, arithmetic, and Latin). Children were sent in their pre-teens, often aged as young as five and then known as oblates, while those who joined aged 15 or over were known as novices. Both of these groups did not usually mix with full monks although neither oblates nor novices were ever permitted to be alone, unsupervised by a monk.

After one year a novice could take their vows and become a full monk, and it was not always an irreversible career choice as rules did develop from the 13th century CE that a youth could freely leave a monastery on reaching maturity. Most monks came from a well-off background indeed, bringing a substantial donation on entry was expected. Recruits tended to be local but larger monasteries were able to attract people even from abroad. Consequently, there was never really any shortage of takers to join a monastery although monks only ever made up around 1% of the medieval population.

Prenumeruokite nemokamą savaitinį el. Pašto naujienlaiškį!

Monasteries varied in size with a small one having only a dozen or so monks and the larger ones having around 100 brothers. A major monastery like Cluny Abbey in France had 460 monks at its peak in the mid-12th century CE. The number of monks was essentially limited to the monastery's income which largely came from the land it owned (and which was given to it by patrons over the years). Monasteries included a good number of lay brothers in addition to the monks and these were employed to do manual labour such as agricultural work, cooking or doing the laundry. Lay brothers did observe some of the monastic regulations but lived in their own separate quarters.

The Abbot

Monasteries were typically managed by an abbot who had absolute authority in his monastery. Selected by the senior monks, who he was supposed to consult on matters of policy (but could also ignore), the abbot had his job for life, health permitting. Not just a job for the old and wise, a monk in his twenties might stand a chance of being made abbot as there was a tendency to select someone who could hold the office for decades and so provide the monastery with some stability. The abbot was assisted in his administrative duties by the prior who himself had a team of inspectors who checked up on the monks on a daily basis. Smaller monasteries without an abbot of their own (but under the jurisdiction of another monastery's abbot) were typically led by the prior, hence the name of those institutions: a priory. Senior monks, sometimes known as 'obedientaries', might have specific duties, perhaps on a rotation basis, such as looking after the monastery's wine cellar, the garden, the infirmary, or the library and scriptorium (where texts were made).

Skelbimas

The abbot represented the monastery when dealing with other monasteries and the state, in whose eyes he ranked alongside the most powerful secular landowners. Not surprisingly for such an important figure, monks were expected to bow deeply in the abbot's presence and kiss his hand in reverence. If an abbot were extremely unpopular and acted contrary to the order he could be removed by the Pope.

Rules & Regulations

Monks followed the teachings of Jesus Christ in rejecting personal wealth, as recorded in the Gospel of Mathew:

Skelbimas

If you would be perfect, go, sell what you possess, and give to the poor, and you will have treasure in heaven and come, follow me (19:21)

Along these lines, creature comforts were shunned but the strict application of such ideals really depended on each monastery. So, too, silence was a method to remind monks they were living in an enclosed society quite different from the outside world. Monks were generally not allowed to speak at all in such places as the church, kitchen, refectory or dormitories. One might be bold enough to attempt a snatch of conversation in the cloisters right after a general meeting but besides that indulgence, conversation was to be kept to an absolute minimum and when it did occur it was supposed to be restricted to ecclesiastical matters or everyday necessity. Monks were further restricted in that they could only talk to each other as speaking at all to lay brothers and novices was not permitted, not to mention to outside visitors of any kind. For this reason, monks often used gestures which they had been taught as novices and sometimes they even whistled rather than speak to a person or in a place they should not.

Anyone who had broken the rules was reported to the abbot telling on one's brothers was seen as a duty. Punishments might include being beaten, being excluded from communal activities for a period, or even being imprisoned within the monastery.

Clothing & Possessions

Monks had to keep the tops of their heads shaved (tonsured) which left a distinctive band of hair just above the ears. In contrast to their hairline, a monk's clothes were designed to cover as much flesh as possible. Most monks wore linen underclothes, sometimes hose or socks, and a simple woollen tunic tied at the waist by a leather belt. Over these was their most recognisable item of clothing, the cowl. A monastic cowl was a long sleeveless robe with a deep hood. On top of the cowl another robe was worn, this time with long sleeves. In winter, extra warmth was provided by a sheepskin cloak. Made from the cheapest and roughest of cloth, a monk usually had no more than two of each clothing items but he did receive a new cowl and robe each Christmas.

Skelbimas

A monk did not own very much of significance besides his clothes. He might have a pen, a knife, handkerchief, comb and a small sewing kit. Razors were only distributed at a prescribed time. In their own room, a monk had a straw- or feather mattress and a few woollen blankets.

A Monk's Daily Routine

Monks were not usually permitted to leave the monastery unless they had some special reason and were permitted to do so by their abbot. There were exceptions, as in Irish monasteries where monks famously roamed the countryside preaching and sometimes even founded new monasteries. For most monks, though, their daily life was entirely contained within the grounds of the monastery they had joined as a novice and which they would one day die in.

Monks usually got up with the sun so that could mean 4.30 am in summer or a luxurious 7.30 am in winter, the day being very much dictated by the availability of light. Beginning with a quick wash, monks spent an hour or so doing silent work, which for monks meant prayers, reading the text they had been assigned by their superior or copying a specific book (a laborious process that took many months). Next, morning mass was held, followed by the chapter meeting when everyone gathered to discuss any important business relevant to the monastery as a whole. After another working period, which might include physical labour if there were no lay brothers to do it, there was a midday mass (the High Mass) and then a meal, the most important of the day.

The afternoon was spent working again and ended around 4.30 pm in winter, which then saw another meal or, in the case of summer, a supper around 6 pm followed by more work. Monks went to bed early, just after 6 pm in winter or 8 pm in summer. They did not usually have an unbroken sleep, though, as around 2 or 3 am they got up again to sing Nocturns (aka Matins) and Lauds in the church. To make sure nobody was sleeping in the gloom one brother would go through the choir checking with a lamp. In winter they might not return to bed but perform personal tasks such as fixing and mending.

Monks were, of course, very poor as they had few possessions of any kind but the monastery itself was one of the richest institutions in the medieval world. Consequently, monks were well-catered for in the one area which probably mattered most to the majority of the population: food and drink. Unlike the 80% of those who lived outside monasteries, monks did not have to worry about going short or seasonal variations. They had good food all year round and their consumption of it was only really limited by how strict the rules of asceticism were in their particular monastery. In stricter monasteries, meat was not usually eaten except by the sick and it was often reserved for certain feast days. However, those monasteries with more generous rules allowed such meats as pork, rabbit, hare, chicken and game birds to appear on the communal dinner table more often. In all monasteries, there was never a shortage of bread, fish, seafood, grains, vegetables, fruit, eggs, and cheese as well as plenty of wine and ale. Monks typically had one meal a day in winter and two in summer.

Giving Back to the Community

Monks and monasteries did give back to the community in which they lived by helping the poor and providing hospitals, orphanages, public baths, and homes for the aged. Travellers were another group who could find a room when needed. As already mentioned, in education, too, monasteries played a prominent role, notably building up large libraries and teaching youths. Monasteries looked after pilgrim sites and were great patrons of the arts, not only producing their own works but also sponsoring artists and architects to embellish their buildings and those of the community with images and texts to spread the Christian message. Finally, many monks were important contributors to the study of history – both then and now, especially with their collections of letters and biographies (vitae) of saints, famous people, and rulers.


Žiūrėti video įrašą: Uždraustos istorijos temos. 2. Nepažįstamoji Meksika. 2. Serija. Perlas džiunglėse